Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2013 m. liepos 20 d. Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga kartu su Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija autobusu iš Vilniaus Lukiškių aikštės išvyko į dviejų dienų ekskursiją „Donelaičio žemės įkvėpimas…“ maršrutu Vilnius–Tolminkiemis–Gumbinė–Lazdynėliai–Ragainė–Tilžė–Raušiai–Karaliaučius–Įsrutis–Vilnius. Žygio tikslas – prisiminti mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir paminėti artėjantį jo 300 metų gimimo jubiliejų (2014 01 01).

Kelionės organizatoriai LBKS senatorius Donatas Balčiauskas ir Daina Janilionienė tikrai nesuklydo patikėdami kelionės rūpesčius turistinei agentūrai VšĮ „Ditmos projektai ir Ko“.

Visos kelionės metu jis pasakojo apie pravažiuojamas vietoves, svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, gamtos ir arhitektūros paminklus. Jam talkino urbanistas prof. habil. dr. Jurgis Vanagas, Baltijos krantų tyrėjas prof. habil. dr. Rimas Žaromskis, istorikė prof. habil. dr. Aldona Prašmantaitė ir kt.

Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Čia veikė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kt. lietuvių raštijos veikėjai. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir  lietuvių kalbos gramatika, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos ir pan. O nepamirštama knygnešių gadynė!

Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a. Tačiau paskutiniu metu jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį – Tollmingkehmen. Bet kaip velnias kryžiaus bijo lietuviško pavadinimo. Priminsiu, kad iki 1948 m. visi krašto gyvenviečių ar hidronimų pavadinimai pakeisti į rusiškus, neturintys jokio ryšio su buvusiais. Tačiau per paskutinius penkiolika metų požiūris į senąją krašto istoriją pasikeitė į gerą pusę. Jau ne viena karta užaugo. Pagal paskutinį gyventojų surašymą Karaliaučiaus krašte gyvena tik apie 10 tūkst. lietuvių. Dabar dokumentuose tautybė jau nebenurodoma. Lietuviai tremtiniai, negalėdami grįžti į sovietinę Lietuvą, apsigyveno Kaliningrado srityje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems buvo suteikti butai, taip sudaryta galimybė grįžti į Tėvynę. Daugelis tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lietuvą. Yra daug mišrių šeimų jau nebekalbančių lietuviškai, nors vaikus dar leidžia į lietuvių kalbos būrelius ar fakultatyvus. Dar prieš penkiolika metų krašte veikė 16 lietuviškų draugijų, dabar vos kelios. 18 mokyklų ir 2 darželiuose mokoma lietuvių kalbos kaip fakultatyvas ar būreliuose. Apie 1000 vaikų lanko įvairių formų būrelius. Veikia 7 vaikų folkloro ansambliukai. Dirba 27 mokytojai (8 iš Lietuvos, tačiau tokių patriotų vis mažėja). Prieš 7–8-ius metus buvo bandoma įkurti atskirą lietuvišką mokyklą Tilžėje (rėmė ir Lietuva), tačiau vietos valdžia vis vilkino, išsisukinėjo ir to padaryti nepavyko. Be savo mokyklos bet kokios tautinės mažumos likimas aiškus – jos nebeliks. Baltijos federaliniame I. Kanto universitete Kaliningrade yra mokoma ir lietuvių kalbos.

Po karo išnaikinus ar ištrėmus tikruosius krašto gyventojus (vokiečius ir lietuvininkus) bei atkėlus rusakalbius, pakeitus rusiškais visus vietovių bei vandenvardžių pavadinimus, buvo pradėta kurti nauja krašto visuomenė ir istorija, naikinant visą vokišką (ar lietuvišką) krašto praeitį, istoriją, architektūrą, lyg čia iki tol nebuvo jokios civilizacijos.

Krašto visuomenė po truputį keičiasi (domimasi šio krašto praeitimi, atstatomi vokiško stiliaus pastatai), pradeda suprasti, kad čia klestėjo aukšta kultūra, kuri gali praturtinti ir šiuolaikinę visuomenę.

Kaliningrado srities plotas (15 100 km²) apie keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 108, o iš vakarų į rytus – 205 km. Sienos ilgis su Lietuva 280 km. Gyventojų – 937,7 tūkst. Nors joje yra jau ir turtuolių, tačiau trečdalis gyventojų skursta. Brangsta elektra ir komunaliniai mokesčiai (kompensacijų nebėra), maisto produktų ir kitų prekių kainos panašios kaip ir Lietuvoje, gal net aukštesnės, išskyrus degtinę, cigaretes, cukrų ar degalus. Net 90% gintaro pasaulyje iškasama prie Palvininkų (Jantarnyj), išgaunama nemažai naftos, žuvininkystė beveik žlugusi, veikia autoservisai, automobilių surinkimo įmonės, statomi prekybos centrai, tiesiami keliai. Pradeda vystytis perspektyvi ūkio šaka turizmas – atsiranda kaimo turizmo sodybos. Žemės ūkis nepajėgia gyventojų aprūpinti maistu (kaip ir sovietmečiu), nes daugiau nei pusė žemės nedirbama (įstatymas draudžia žemės pardavimą užsieniečiams).

Iš Vilniaus per Trakus, Aukštadvarį, Prienus, Marijampolę, Kybartus (čia kirtome valstybinę sieną su Rusijos Federacija – Lieponos upelį), Stalupėnus (Nesterovą) atvykome į mūsų pasaulinės reikšmės poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko ir evangelikų liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio paskutinę darbovietę Tolminkiemį.

Tolminkiemis (Čistyje Prudy), buv. gyvenvietė ir dvaras 21 km į pr. nuo Gumbinės, 21 km į pv. nuo Stalupėnų, 19 km į šr. nuo Geldapės, Šventainės (Russkaja) upės kr. krante. Apie 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla (1759 m. sudegė, 1760 m. atstatyta). 1682 m. pastatyta antra bažnyčia. 1747 m. perstatyta klebonija, 1760 m. įrengti vargonai, 1764 m. pastatytas namas kunigų našlėms. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XIX a. vidurio. Baigiantis II pasauliniam karui, 1944 m. rudenį, miestelio didelė dalis sugriauta.

Beje, Tolminkiemyje kunigavo (1600–21) ir Jonas Rėza (1576–1629), naujai perrašęs ir išleidęs Dovydo psalmes (1625). Čia kaip ir visame krašte labai daug gandrų, nes daugelis buvusių derlingų žemių dirvonuoja, užželia krūmynais, o kažkada jos maitino beveik visą Vokietiją.

2014 metais plačiai bus minimas K. Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejus.

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01 Lazdynėliuose (prie Gumbinės)–1780 02 18 Tolminkiemyje), kilęs iš Mažosios Lietuvos laisvųjų valstiečių. 1740 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo kantorium, rektorium Stalupėnų mokykloje. Nuo 1743 m. Tolminkiemio klebonas. Čia pastatydino mokyklą, kunigų našlių namą (abiejų išlikę pamatai), perstatė kleboniją, iš lauko akmenų pastatė bažnyčią. Be poezijos, kūrė muzikines kompozicijas, gamino muzikos instrumentus, barometrus ir kt., veisė sodą. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą, vaikų nesusilaukė. Parašė 6 eiliuotas pasakėčias: Lapės ir gandro česnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys (parašytos apie 1750–60, L. Rėza paskelbė rinkinyje Aisopas, 1824). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Svarbiausias kūrinys – poema Metai (parašyta ~1760–75), kurią L. Rėza pavadinęs Metais; 1818 m. išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Joje epiškai vaizduojamas R. Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, ryškūs baudžiauninkų paveikslai, kaimo buities, papročių vaizdai, lyriniai gamtovaizdžiai. Rašydamas hegzametru (kaip didieji antikos poetai) poetas pabrėžė lietuvių kalbos vertę ir autoritetą. Poema priskirtina šviečiamajam realizmui, joje žymūs klasicizmo bruožai. Metai išversti į 13 kalbų – vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų ir ispanų kalbas, kūrinio dalis (Vasaros darbai) – į japonų kalbą, įrašyti į UNESCO sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą (1977). Daug sveikatos senatvėje jam sugadino žemių separacijos byla su vietos dvaro amtmonu Teofiliu Ruigiu. Likimo ironija – abu buvo palaidoti vienas šalia kito po bažnyčios grindimis. Perlaidotas savo pastatytos bažnyčios, nugriautos 1950 m. ir vėl atstatytos 1971–1979 m. Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis (arch. Napaleonas Kitkauskas), išmūrytoje kriptoje. Tolminkiemyje veikia jo vardo memorialinis muziejus (įk. 1979). Priešais bažnyčią 1964 m. pastatytas memorialinis akmuo.

Bažnyčioje buvo deklamuojamos „Metų“ ištraukos, sugiedota giesmė „Dieve Tėve mielas“. Kriptoje ant K. Donelaičio kapo padėjome gėles. Įdomi ir klebonijos muziejinė ekspozicija (XVIII a. interjeras ir baldai); bus atkuriamas ir sodas.

Iš Tolminkiemio mus palydėjo smulkus lietutis, tačiau paskui bei kitą dieną oras buvo tikrai karštas ir saulėtas. Krašte dar yra plentų beveik prieš šimtmetį apsodintų medžiais, vietomis važiavome lyg žalia alėja. Beje, srityje labai intensyviai tiesiamos naujos automagistralės su dviejų lygių sankryžomis. Po kelių metų Lietuva galės tik pavydėti tokių naktį apšviečiamų kelių.

Krašte beveik nebeliko senųjų ūkinių pastatų, o ir gyvenamųjų namų vis mažėja, nyksta. Beveik visus raudonus čerpių stogus pakeitė pilkas šiferis, nors kai kur jau statomi gražūs ir nauji pastatai ar restauruojami senieji. Laukuose matosi raudonplytės nedidelės transformatorinės, naudojamos pagal senąją paskirtį (jų dar nemažai). Tačiau kraštas apleistas, vaizdas nykus, apgailėtinas – anksčiau tankiai apgyventame krašte liko mažai išretėjusių kaimų, atskirų sodybų.

Valtarkiemis (Ol’chovatka), gyvenvietė Romintos upės dš. krante, 12 km į pr. nuo Gumbinės, 10 km į šv. nuo Tolminkiemio, minima jau 1554 m. 1607 m. įsteigtas parapijos centras, pastatyta  bažnyčia (kelis kartus perstatyta, 1914 m. per I pasaulinį karą apgriauta, 1926 m. atstatyta; pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1870 m.). Po 1608 m. šalia jos įsteigta mokykla. Po 1709–11 m. didžiojo maro ir bado apgyvendintas kolonistų. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu (bokšto nebėra). Netoli išlikęs plytinės kaminas su gandralizdžiu. Valtarkiemyje kunigavo žymūs lietuvių raštijos veikėjai: 1650 (1656?)–63 m. Merkelis Švoba, 1664–92 m. Ernstas Dietzelius, 1692–1707 m. Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, 1708–49 m. Pilypas Ruigys, 1779–1822 m. Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822). Pastarasis (Įsruties precentorius 1776–79) susirašinėjo su K. Donelaičiu,iš jo našlės Annos Reginos gavo ir išsaugojo poemos Metai rankraščius.

Gumbinė (Gusev), miestas 25 km į r. nuo Įsruties, 36 km į v. nuo Eitkūnų, Romintos ir Pisos upių santakoje, 28 tūkst. gyv. Miesto teisės (1724), Lietuvos departamento (1736–1818), Gumbinės apygardos (1818–1945) centras. Nuo 1580 m. vietovė vadinama Gumbine. Nukentėjo nuo švedų, totorių antpuolių. 1812 m. žygiuodamas į Rusiją buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas I. 1910–14 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija. Gumbinės bažnyčioje krikštytas netoliese gimęs K. Donelaitis. Čia 1672–1708 m. kunigavo Michaelis Mörlinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas, 1787–1835 m. Karlas G. Keberis, išleidęs naują lietuvišką giesmyną (1832),  1823–25 m. Johanas Ch. Krause rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius.

Gumbinėje skaniai papietavome lietuvio įsteigtame restorane „Aelita“. Apžiūrėjome žemės ūkio kolegijos salėje prof. Otto Haicherto puikią freską „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“ (1913, restauruota 2008 05 25), išklausėme įdomų vietinio gido pasakojimą apie jos atsiradimą ir restauraciją. Zalcburgiečiai buvo liuteroniško tikėjimo tremtiniai. Gumbinėje ant postamento stovi K. Donelaičio biustas (2004 09 25, vietos skulpt. Nikolajus Tiščenka ir Vitalijus Chvalėjus). Džiugina kai kurie išlikę (atstatyti) senieji pastatai – buvusios Gumbinės apskrities administracijos pastatas su laikrodžiu ir kurantais, miesto simboliu tapusio briedžio bronzinė skulptūra, pastatyta 1912 m.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje vokiečių atstatyta ir naujai pašventinta 1752 m. zalcburgiečių statyta bažnyčia.

Lazdynėliai, 5 km į r. nuo Gumbinės, prie plento Eitkūnai–Karaliaučius, įkurti 1683 m. buv. karališkojoje girioje, kaip šatulinių kulmiškių kaimas. Pirmieji naujakuriai – šatuliniai valstiečiai iš D. ir M. Baičių: Ansas (Hansas) Donelaitis, Pričkus Vilošaitis, Kristupas Poseraitis. Čia gimė A. Donelaičio sūnusKristupas ir jo sūnūs: būsimasis poetas, ev. liut. kunigas Kristijonas Donelaitis(1714; po tėvo mirties 1720 m. išsikėlė į Karaliaučių), auksakaliaiFrydrichas irMikelis, Žirgupėnų kalvis ir smuklininkas Adomas ir 3 dukterys. XIX a. dvarą valdė dvarininkai von Belowai. K. Donelaičio atminimui Franco O. Tetznerio, Georgo J. J. Sauerweino ir Martyno Jankaus iniciatyva 1896 04 08 dvaro sode pastatytas paminklinis akmuo su įrašu Duonelaitis. Per I ir II pasaulinius karus sudegė Donelaičių sodyba, parkas, dingo paminklinis akmuo, visiškai sunaikinti kt. pastatai, kapinės. Minint K. Donelaičio 275 m. gimimo jubiliejų 1989 m. pasodinta ažuolų giraitė, 1992 m. pašventintas naujas paminklinis akmuo (arch. Napaleonas Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Šiemet naujai išasfaltuotas takas link jo. Padėjome gėles, sudainavome „Augo girioj ąžuolėlis“.

Toliau pasukome link Ragainės, pro sumenkusio Kraupiško (Uljanovo) bažnyčios liekanas. Tolumoje matėme prie Šešupės statomą Baltijos AE, kuri per pavasario potvynį avarijos atveju labai užterštų radioaktyviomis medžiagomis kaip tik dešinįjį Nemuno krantą Lietuvoje, nes čia nėra apsauginių pylimų kaip kairiajame.

Ragainė (Neman), miestas Nemuno kr. krante, 10 km į pr. nuo Tilžės, 12 tūkst. gyv. Aps. centras (1525–1944). Miesto teisės (1722). Skalvių žemėje 1397–1409 m. kryžiuočių pastatyta galinga mūrinė pilis vėliau perstatyta, pritaikyta kalėjimui ir teismui. Per II pasaulinį karą apgriauta, sovietmečiu kuriant filmus buvo sprogdinamos mūro sienos. Išlikę tik griuvėsiai ir priešpilio Laikrodžio bokštas. XIX a. pab. Ragainė tapo lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos vienu iš centrų. Čia spausdinti D. Lietuvai skirti laikraščiai Aušra (1883), Varpas, Ūkininkas, M. Lietuvai – Keleivis, Nemuno sargas, išspausdinta lietuviškų knygų. Sovietmečiu sugriauta daug senųjų pastatų. Bažnyčioje (1772; čia iki 1944 m. vyko lietuviškos pamaldos) nuo 1993 m. meldžiasi stačiatikiai, įrengta lietuvių katalikų bažnyčia,privati baldų parduotuvė, socialiniai butai. Ragainėje kunigavo Martynas Mažvydas (1549–63), Simonas Vaišnoras (1576–1600), Johannas Hurtelius (1635–66), Danielius F. Milkus (1788–1818), Karolis A. Jordanas (1832–51). Ragainės mokytojų seminariją baigė Vydūnas (1885–88), Vilius Bajoras, Jokūbas Stiklorius.

Prieš 450 metų (1563 05 21) Ragainėje mirė MartynasMažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai“ (1547) parengėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete (pirmasis lietuvis absolventas). Dar išleido „Giesmę šv. Ambraziejaus“ (1549), „Formą krikštymo“ (1559), parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (d. 1 išl. 1566, d. 2 – 1570) ir maldyną „Parafrazis“ (1574?). 1998 02 19 prie buv. bažnyčios pritvirtinta memorialinė lenta M. Mažvydui. Gimė apie 1520 m. Žemaitijoje (spėjama, kad Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio areale, Šilutės raj.).

M. Mažvydo atminimą pagerbėme gėlėmis ir giesme „Gijvenima tas turies pašlovinta“ iš jo giesmyno.

Tilžė (Sovetsk), miestas Nemuno žemupyje, 50 km nuo Nemuno žiočių, Nemuno ir Tilželės santakoje, 97 km į šr. nuo Karaliaučiaus, 50 km į š. nuo Įsruties, 42 tūkst. gyv. Miesto teisės (1552), aps. (1818–1944) centras. 1289 m. pastatyta pirmoji pilis. Mūrinės pilies statyba Tilželės žiočių kr. krante vyko 1404–09 m. Sovietmečiu pilis ir jos teritorija toliau naudota pramoniniams tikslams, 1995 m. parduota privačiam asmeniui nugriauti, nuo 2000 m. likusių jos griuvėsių išsaugojimu rūpinasi vietos bendruomenės aktyvistai.

Miestas per paskutinį karą labai nukentėjo. Daugiau nei pusė pastatų buvo visiškai arba smarkiai sugriauta. Išliko sinagoga (sovietmečiu įrengta stačiatikių bažnyčia), Vokiečių ev. liuteronų bažnyčios sienos, Lietuvių ev. liut. (nudeginta 1950 m. ir galutinai per porą metų nugriauta), ev. liut. Kryžiaus (nuverstas bokštas, sovietmečiu pritaikyta gamybinei paskirčiai); ev. reformatų (sovietmečiu nugriauta), katalikų (sovietmečiu imta ardyti, jos vietoje 2000 m. pastatyta nauja Kristaus Prisikėlimo) bažnyčios. Beje, XX a. pradžioje joje veikė 22 skirtingų konfesijų maldos namai.

Tilžė buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Su ja susiję daugelio lietuvių kultūros veikėjų  vardai. Iki 1923 m. Tilžė buvo didžiausias lietuvių periodinės spaudos centras M. Lietuvoje. XIX a. ji tapo Rusijos imperijoje uždraustos lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis spausdinimo vieta (~2500 lietuviškų knygų ir ~60 periodinių leidinių). 1892–1944 m. Tilžėje gyveno Vydūnas. Prie namo, kuriame jis gyveno, 1968 m. prikalta memorialinė lenta, 1989 m. pakeista nauja su Vydūno bareljefu (muziejaus nepavyko įkurti), įkurta Sovetsko Vydūno lietuvių draugija. Mūsų apsilankymą prie pastato primins gėlių puokštė.

Prieš 145 metus (1868 03 22) Jonaičiuose (Šilokarčemos aps.) gimė Vydūnas (Vilius Storosta), dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vadovas. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau studijavo Vokietijos universitetuose, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. Parašė pjesių („Probočių šešėliai“, 1908; „Amžina ugnis“, 1913; „Pasaulio gaisras“, 1928, ir kt.), filosofinių, istorinių, publicistinių ir kt. darbų. Nacių persekiotas ir kalintas.

Mirė prieš 60 metų (1953 02 20) Detmolde (Vokietija), kur šiemet jam atidengta memorialinė lenta ir biustas, 1991 10 19 perlaidotas Bitėnuose (Pagėgių sav.).

Vėluva (Znamensk), miestas 45 km į r. nuo Karaliaučiaus, 38 km į v. nuo Įsruties, 10 km į pr. nuo Tepliuvos, prie Priegliaus ir Alnos upių santakos notangų žemėje (4,5 tūkst. gyv.), pirmąkart paminėta 1323 m. Čia 1629 m. gimė lietuvių raštijos darbuotojas Teofilis Gotlibas Šulcas.Po II pasaulinio karo išliko dalis senamiesčio pastatų, rotušė, bažnyčios liekanos (dalis stačiatikių atstatyta), tiltas.

Vakare per Raušius (Rūsius; Svetlogorską) pasiekėme Didžiuosius Kuršius (Primorje), kur nakvojome naujame viešbutyje. Čia labai nepatogus, tolimas nulipimas prie Baltijos jūros. Tad kitą dieną nuvažiavę į Raušius, vingiuotu taku nusileidome nuo stataus skardžio prie jūros, kur išilgai kranto dar vokiečių laikais išbetonuota promenada. Paplūdimys labai siauras, nes bangos kasmet vis nuplauna smėlį į jūrą. Dabar betonuojamos ežero (tvenkinio) krantinės. Šiaip kurortas karo metu beveik nenukentėjo, tad ir dabar yra nemažai senųjų pastatų.

Karaliaučius (Kaliningrad), miestas abipus Priegliaus upės, 8 km į r. nuo jos žiočių, 432 tūkst gyv. Vokiečių ordino (VO) valstybės (1457–1525), Prūsijos hercogystės (1525–1700), Prūsijos karalystės (1701–72) sostinė, R. Prūsijos provincijos (1773–1945), K. apyg. (1818–1945) admin. centras. Pavadintas Königsberg, VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro (~1232–78) garbei, vėliau – Kaliningradu Michailo Kalinino (1875–1946) garbei. Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius nuo XVI a. vartota M. ir D. Lietuvos lietuvių raštijoje.

Miesto pradžia – kryžiuočių pilis, pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvanksta. 1254 m. VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro vadovaujami kryžininkai užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje 1255 m. pastatė medinę pilį. 1257 m. pradėta statyti mūrinė, daug kartų plėsta, perstatinėta pilis buvo smarkiai apgriauta per 1944 m. britų aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. SSRS kariuomenės puolimą (1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas, pilyje buvo nepažeistų patalpų). Jos vietoje pastatyti neįrengti Tarybų rūmai.

Karaliaučius susikūrė susijungus 3 atskiroms gyvenvietėms, turinčioms Kulmo miesto teises, savo pinigus, kariuomenę, vyriausybę. Senamiestis (1286), Lyvenikė (1300) arba Naujamiestis ir  Knypava (1327) tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (vėliau Albertina). Karaliaučius – Reformacijos Prūsijoje vienas iš svarbiausių centrų, darė poveikį Reformacijai LDK. Pylimo r. ir šr. bastionų sistema iki šiol vadinama Lietuvių pylimu. Jame, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (1765), Sakaimio (1848) ir Rossės sodo (1855). Per karą miesto centre sugriauta apie 70% pastatų. SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą (kas vokiečių – rauti su šaknimis) ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė, gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 m. išsprogdintos pilies sienos ir kita. Istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti gyvenamieji namai ir kita.

Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religijos centras. Iš Lietuvos atvykę lietuviai intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš universiteto (įk. 1544 m. Knypavos saloje) steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Čia XVI a. studijavo M. Mažvydas. Jame 1718–1944 m. veikė Lietuviųkalbosseminaras. Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos ugdytojai. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis universiteto auklėtinių kunigų ir kt. profesijų žmonių, dirbusių M. Lietuvoje. Baigusieji sudarė M. Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuviškos knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia M. Lietuvos lietuvių raštijos dalis.

Per apžvalginę ekskursiją visą valandą sukinėjomės autobusu po Karaliaučių, kuriame buvo net 9 vartai (liko 7). Aplankėme informatyvų miesto muziejų atstatytos katedros bokšte, kuriame taip pat ir garsaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724 Karaliaučiuje–1804 ten pat), turinčio ir lietuviško kraujo, muziejinė ekspozicija ir įdomus pasakojimas apie jį. Pasakojama, kad pagal jį miestiečiai tikrindavo laikrodžius – pasižymėjo nepaprastu punktualumu vakarais eidamas pasivaikščioti. Katedra – architektūros ir istorijos paminklas, pradėta statyti 1333 m. Po 1544 m. gaisro atstatyta tik su vienu bokštu. Ji tapo Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti VO didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai (120 asmenų). Čia palaidotas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto prof. Stanislovas Rapolionis šalia būsimo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius (1657–65), lietuvių didikas Boguslavas Radvila, prie katedros I. Kantas ir kt. 1944–45 m. katedra vėl buvo nuniokota. Planuota net ją nugriauti kaip ir pačią pilį, tačiau tam pasipriešino naujieji miesto gyventojai. 1994–2005 m. katedra rekonstruota Vokietijos lėšomis. Joje įrengtos ev. liuteronų ir stačiatikių koplyčios, miesto muziejus. O pačioje bažnyčioje klausėmės sodrios naujai pagamintų vargonų muzikos.

Papietavę „Metropolio“ restorane po centrine Pergalės a., pasivaikščioję apie minėtą aikštę, autobusu pro Dramos teatrą, F. Šilerio paminklą (1910), Zoologijos sodą (1896) ir kitus turistinius objektus atvažiavome prie paminklo Liudvikui Rėzai, kuris pirmasis tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą, parengė ir išleido „Metus“ su jų vertimu į vokiečių kalbą, gavęs rankraščius iš kun. Johano G. Jordano.

1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerijoje) gimė Martynas Liudvikas Rėza, kritikas, folkloristas, vertėjas, poetas, kunigas. Studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau jame profesoriavo, Lietuvių kalbos seminaro direktorius ir dėstytojas. Paskelbė K. Donelaičio kūrybą, išleido Ezopo pasakėčių vertimų, lietuvių liaudies dainas, vokiškų eilėraščių, naujai suredaguotą Bibliją (1816 ir 1824). Mirė 1840 08 30 Karaliaučiuje. Palaidotas prie Brandenburgo vartų  buv. Knypavos kapinėse (jos neišliko). Tik ant vėlesnių kapinių tvoros pritvirtinta lenta skelbia, kad čia buvo palaidotas. Patyręs sunkią našlaičio dalį, savo santaupas paskyrė vargingų studentų bendrabučiui (vad. Rhesianumui). 2005 07 01 jam atidengtas paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Ričardas Krištopavičius) – Lietuvos dovana Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga. Padėjome gėles ir solo nuskambėjo daina „Gilija“.

Tada pasukome link namų.

Narkyčiai (Meždureč’e), gyvenvietė 16 km į v. nuo Įsruties, netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, prie plento ir glžk. linijos Įsrutis–Karaliaučius. Spėjama, šioje vietoje 1273 m. nužudytas garsusis prūsų sukilėlių vadas Herkus Mantas (kalnas Mantegarbis). Sovietmečiu rūmai ir dvaras nugriauti, retos „suploto“ ovalo formos bažnyčia paversta sandėliu. K. Donelaitis bičiuliavosi su savo studijų draugu kunigu Karoliu F. Jordanu Narkyčiuose. Tikėtina, kad vykdamas į Karaliaučių ar atgal viešėdavo jo klebonijoje, kuri išlikusi. Čia gimė lietuvių raštijos veikėjai – kunigai Johanas  G. Jordanas ir Karolis A. Jordanas.

Įsrutis, Ysrutỹs (Černiachovsk), miestas 84 km į r. nuo Karaliaučiaus, 60 km į v. nuo Kybartų, abipus Unguros, ties Įsros žiotimis ir Priegliaus pradžia, 40 tūkst. gyv. Miesto teisės nuo 1583 m., aps. centras nuo 1815 m.

Sunaikintos nadruvių pilies vietoje 1336 m. pastatyta medinė Ordino pilis, 1380 m. – iš akmenų. 1525 m. ji atnaujinta, XVII a. perstatyta, 1881 m. paversta kareivinėmis, joje buvo ir kalėjimas, teismo rūmai. 1945 m pilis sudeginta, dabar perduota stačiatikiams (greta jos – 2006 m. atstatytas paminklas lietuvių ulonams, žuvusiems I pasauliniame kare).

1590 m. miestas visiškai sudegė. 1610 m. pastatyta rotušė, 1610–12 m. ev. liuteronų bažnyčia (čia iki XX a. pradžios vyko lietuviškos pamaldos; neišliko). Nuo didžiojo maro ir bado (1709–11) mirė didžioji dalis gyventojų. Atkuriant miestą XVIII a. apgyvendinti šveicarų, vokiečių, prancūzų kolonistai. Vėliau lankėsi minėtas Napoleonas I. Įsrutis buvo svarbus karinis miestas, jame dislokuota viena didžiausia R. Prūsijoje įgulų; tarp kitų – 1860 m. Lietuvių ulonų pulkas. Per II pasaulinį karą labai sugriautas per britų aviacijos ataką, pilis sudegė. Po karo buvo nugriautas senamiestis, katalikų bažnyčioje (1912) įkurta filharmonija, 1992 m. ev. reformatų bažnyčia (1880–90) atiduota stačiatikiams. Mieste kunigavo iškilūs M. Lietuvos raštijos veikėjai: 1577–93 m. Jonas Hopneris vyresn., 1617–40 m. Petras Kleikys, 1610/20–25 m. Kristupas Šteinas, 1626–53 m. Valentinas Feuerstockas, 1675–87 m. Friedrichas Partatijus, 1707–11 m. Jokūbas Perkūnas jaun., 1711–37 m. Johannas Behrendtas ir kiti.

Įsrutyje pagerbtas Rusijos gen. feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis (1761–1818), gimęs Pamūšyje (Pakruojo raj.), krikštytas Žeimelio ev. liuteronų bažnyčioje, miręs pakeliui į Vokietiją tetos dvare prie Įsručio. Čia prieš šešerius metus jam pastatytas paminklas – kopija išlikusio Gesviečiuose, kurį 1821 m. pastatė Prūsijos karalius.

Stalupėnai (Nesterov), miestas 23 km į r. nuo Gumbinės, 12 km į v. nuo Rytprūsių–Lietuvos sienos, 5,5 tūkst. gyv. miesto teisės (1722). Aps. centras (nuo 1818). Pirmąkart paminėti 1539 m. 1585 ar 1589 m. pastatyta ev. liuteronų bažnyčia, 1726 m. sudegė, pastatyta nauja, 1770 m. vėl degė (pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XX a. pr.). II pasaulinio karo pabaigojemiestas gerokai sugriautas. Ev. liuteronų bažnyčia 1950 m. nugriauta, išlikusi katalikų Kristaus Širdies bažnyčia (pašventinta 1927 m.; nuo 1994 m. naudojama stačiatikių poreikiams). Stalupėnų mokykloje (pastatas neišlikęs) 1740–43 m. mokytojavo ir vargonavo K. Donelaitis, 1889–1919 ev. liuteronų bažnyčioje kunigavo Karlas F. Mažeika (parašė Stalupėnų miesto istoriją).

Viena gatvė jau pavadinta K. Donelaičio vardu, o rudeniop po remonto vietos biblioteka taip pat gaus jo vardą.

Neįmanoma dėl vietos stokos aprašyti visus patirtus įspūdžius ir išvardinti viską, ką matėme, girdėjome ar žinome iš istorinių šaltinių. Per dvi dienas tikrai buvo labai įtempta programa, daug kur nebuvo laiko net stabtelėti. Tačiau su puikia nuotaika, praturtėję vaizdais ir žiniomis, atsisveikinome su Mažosios Lietuvos žeme iki naujų susitikimų.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose: 

1. Tolminkiemio bažnyčia

2. Ekskursijos vadovas Aleksas Bartnikas Tolminkiemio bažnyčioje

3. Tolminkiemio klebonijoje

4. Buv. Valtarkiemio bažnyčia

5. Gumbinės (Gusevo) žemės ūkio kolegija

6. Freska „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“

7. Lazdynėliuose

8. Buv. Ragainės (Nemano) bažnyčia

9. Vydūno bareljefas Tilžėje (Sovestske)

10. Didžiuosiuose Kuršiuose (Primorje)

11. Baltijos jūros pakrantė Raušiuose (Svetlogorske)

12. Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra

13. Kunigaikščio Albrechto paminklas (kopija) katedros šventoriuje

14. Liudviko Rėzos paminklas Karaliaučiuje (Kaliningrade)

Prieš pradėdami pokalbį su vienos iš didžiausių pradinių mokyklų Lietuvoje vadove Ona Ramanauskiene, žvilgterkime į nuostabųjį Lentvarį. Tai miestas Trakų rajone, 9 km į rytus nuo Trakų, garsus geležinkelio stotimi, kurios raudonų plytų pastate kažkada buvo įrengtos specialios salės ir apartamentai Rusijos carui sutikti. Lentvarį puošia neoromaninė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (pastatyta 1906 m.), jos vidinės sienos – tai sgrafiti piešiniai, melsva akimi miestą stebi Lentvario ežeras, greta grafų Tiškevičių dvaras, menantis savo istoriją nuo XVI a.

Sovietmečiu Lentvario kilimų fabriko gaminiai keliavo ne tik po Lietuvą: jie pasiekdavo ir svečius kraštus. Toks fabrikas buvo vienintelis Baltijos šalyse…

Ir Lentvario vaikai… Jie skuba į Motiejaus Šimelionio lietuvišką gimnaziją, Henriko Senkevičiaus vidurinę lenkų mokyklą, 1-ąją vidurinę rusų mokyklą, o pradinukų lietuvių mokymo kalba laukia Lentvario pradinė mokykla.

Erdviame, gėlių nestokojančiame kabinete (o tai kalba apie Žmogaus gėrį!), susitinku šios mokyklos direktorę Oną Ramanauskienę, anksčiau dirbusią pavaduotoja ugdymui Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Trakų rajono ugdymo įstaigų darbuotojų švenčių režisierę ir organizatorę.

Statistika sako, kad jūsų vadovaujama mokykla gausiausia pradinių klasių mokinių skaičiumi Respublikoje. Kiek dabar joje mokosi mokinukų ir ar labai kinta jų skaičius kasmet?

Statistika neklysta, 2012-2013 mokslo metais mokykloje mokėsi 306 vaikai. Džiugu, kad pastaraisiais metasi jų skaičius stabilizavosi. Kitais metais į pradines klases ateis daugiau nei 70 pirmokėlių. Jaučiame, kad šeimos atsigauna.

Pagal gyventojų tautinę sudėtį, Lentvaris – įvairiatautis miestas. Greta lietuvių esama lenkų, rusų, baltarusių, armėnų, gruzinų… Ir vis dėlto daugelis tėvų savo vaikus patiki Jūsų mokyklai. Kur čia paslaptis: kvalifikuoti pedagogai, puikios mokymo ir mokymosi sąlygos (mokykla neseniai atnaujinta), ar dar kas nors tokio, ką žinote tik Jūs, kaip vadovė?

Taip, beveik pusė mokinių yra iš mišrių šeimų. Antai, kokios mano mokinių pavardės: Gruntmejer, Tolstych, Sergatiuk, Zakševskij, Čiupailo, Simonovič, Aleksandrova ir pan. Manau, kad mokinių tėvelius patraukia, pirmiausia, kryptingas meninis ugdymas (dailės technologijos, teatras, muzika, šokis), gražūs, nauji baldai klasėse, klasių kompiuterizavimas, kiekvienoje klasėje esančios prieigos prie interneto ir, be abejo, mokytojai. Mokytojai, kurie gerai išmano savo dalyką, mokytojai – mokinio draugai, patarėjai, organizatoriai ir vadovai.

Ar sunku kitakalbį prašnekinti lietuviškai, su kokiomis problemomis susiduria mokytojai, kai pirmoje klasėje mokosi gerai kalbąs lietuviškai ir tas, kurį reikia prašnekinti lietuviškai?

Mokytojo prakaitas ir dar kartą prakaitas bei vidinė nuostata, kad mokytojas turi išmokyti taip, kad vaikas nesijaustų nemokąs. Daugeliui kitataučių suteikiama galimybė lankyti priešmokyklinio ugdymo grupę. Joje žaidimų forma vaikai mokomi ir mokosi bendrauti valstybine kalba.

Mokiniai tobulėja ne tik mokydamiesi, bet ir lankydamiesi įvairiuose renginiuose. Prieš kelerius metus Jūs laimėjote projektą, kurį pavadinote „Mizanscenų pilis“. Pats pavadinimas intriguojantis, o kokios realijos, kuo šis projektas praturtino Jūsų ugdytinius?

Mūsų „Mizanscenų pilis“ – tai tęstinis projektas, pradėtas 2000-aisiais. Į jį kviečiame ne tik Lietuvos mokyklų aktorius, bet ir dramos kolektyvus iš Latvijos (Rygos lietuviškoji mokykla), Lenkijos (Punsko, Seinų), Rusijos (Kaliningrado lietuviškų klasių). Projektas tenkina įvairias visuomenės grupes: ikimokyklinio amžiaus vaikus, moksleivius, švietimo ir kultūros darbuotojus, tėvus, jaunuosius aktorius. Juo visuomenei parodėme, kad mokinių saviraiška svarbi formuojant menines vertybes, kad teatras ugdo bendrąją vaiko elgesio kultūrą ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

Kitos Jūsų mokyklos tradicinės šventės? Ne vienas renginys organizuojamas su tėvais, seneliais, kartu su bažnyčia, seniūnija. Gal čia ir yra traukos į Jūsų mokyklą viena iš paslapčių, kurios dar nepaminėjote?

Populiarios tradicinės Trijų kartų – senelių, tėvų, vaikų ir mokytojų – vakaronės, ugdančios pagarbą vyresniesiems, lyg primenančios, kad žmogus visada yra bėgančiame laike ir tą laiką, ir tą žmogų reikia saugoti. Reikia pasakyti, kad dažnas mokyklos svečias – Lentvario Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas kun. Gintaras Petronis, užsuka ir Lentvario seniūnas. Jie mielai bendrauja ir praturtina mūsų vaikus: vienas – atskleisdamas dvasios vertybes, kitas – supažindindamas su Lentvario socialiniu, kultūriniu gyvenimu

Jau sakėte, kad Jūsų mokykla yra meninės krypties. Kokie būreliai veikia po pamokų ir kokie mokytojai jiems vadovauja? Gal išugdote rajono, Respublikos laureatų?

Populiariausi būreliai: Teatro studija „Fėja“ (vad. režisierė aktorė Angelė Šakalienė), Choras (muzikos vyresnysis mokytojas Edvardas Mogilnickij), Šokių studija „Spindulėlis“ (vad. vyresnioji mokytoja Rimutė Blikertienė), Dailės technologijų studija (vad. mokytojas metodininkas Augenis Kasputis), Jaunųjų žurnalistų būrelis (vad. „Lietuvos aido“ korespondentas Alfonsas Kairys), Folklorinis ansamblis (vad. vyresnioji mokytoja Lina Kulytė). Respublikinėje viktorinoje „Lietuva – mano protėvių kraštas“ laimėta 1-oji vieta, Rajoniniame lietuvių kalbos diktanto konkurse – 3-oji vieta, konkurse „Dailiausia rašysena“ – 1-oji vieta, Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ – 1 kl. mokinė pateko į geriausiųjų 50-uką, o rajono dešimtuke užėmė 1, 2, 4, 5 ir 6 vietas, Rajoniniame anglų kalbos „Raiškaus skaitymo“ konkurse – 2-oji vieta, nuolat užimame 1-ąją vietą Rajoninėse Kvadrato varžybose ir t. t., ir pan.

Gyvename ne uždarame pasaulyje. Kiekviena pažintis, kokia ji bebūtų, vienaip ar kitaip praturtina. Be daugelio mokyklos draugų Lietuvoje, matyt, turite gerų pažįstamų ir užsienyje?

Maloniai prisimenu pirmąsias pažintis su Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija (pirmininkas Aleksas Bartnikas), Kaliningrado 35-uoju licėjumi (mokytojas Algirdas Karmilavičius: jis ir lietuviško vyrų ansamblio – vienintelio tokio Rusijos federacijoje – „Pėnkė vaikee“ vadovas), Rygos lietuviškąja mokykla (dir. Aldona Treija), Lenkijos lietuviais ir daugeliu kitų. Draugų niekada nebūna per daug, o ypač gerų. Bendraujame ir dabar, bendraudami keičiamės patirtimi, mokomės…

Žinau, kad mėgstate keliauti. Tačiau Jūsų kelionės daugiau altruistinės. Ne vienas Jūsų mokyklos mokytojas – o ir Respublikos – paklaustų: „Iš kur atsiranda tiek noro ir jėgų padovanoti keliones (juk joms reikia ruoštis ir ruoštis atsakingai bei kompetentingai)? Jūsų kelionės ne į Turkiją, ne į Egiptą, ne į… Jums rūpi mūsų tautos praeitis, perduodama mokytojui, mokiniui, tėvui. Tai su kuo susieti kelionių maršrutai?

Keliaujame daug. Ir išties, mūsų mokyklos mokytojams Lenkijos, Ukrainos, Karaliaučiaus krašto istorinės sąsajos su Lietuva pažįstamos ne tik iš vadovėlių, kitų rašytinių šaltinių, bet ir vizualiai pajaustos.

Jūsų hobis be kelionių yra muzika, ar lieka jam laiko, jeigu saulę pasitinkat ir palydit mokykloje?

Gitara – mano geriausias draugas tada, kai aš pavargusi, tada, kai kankina nežinia, tada, kai gerų prošvaisčių yra…

Kas naujo laukia mokinių naujais mokslo metais?

Šie metai bus susieti su Didžiojo Poeto Kristijono Donelaičio 300-osiomis gimimo metinėmis. Šiai datai skirsime daug renginių, kai kurie jau surežisuoti ir laukia savo eilės. Kadangi mūsų mokykla meninės krypties, tai paminėsime Teatrų metus: nauji spektakliai jau gimė „Fėjos“ vadovės Angelės Šakalienės mintyse.

Mūsų mokiniai neliks abejingi ir holokaustui. Juk beveik pusantro tūkstančio žydų buvo nužudyti Rūdiškėse, Žydkaimyje, Trakuose, Lentvaryje, Onuškyje, Aukštadvaryje (1 446 asmenys). Nuo pat mažens skiepijame pagarbą žuvusiems nuo svetimų rankų, niekuo nekaltiems žmonėms.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Alfonsas Kairys

Švietimo naujienos, 2013, 7/329

Nuotraukose:

1. Gabiesiems – padėkos raštai

2. Dar vienerius mokslo metus palydint. Nuoširdų žodį taria mokyklos direktorė O. Ramanauskienė

3. Kiekvieno besimokančiojo uniformą puošia mokyklos emblema

4. Smagus šokių studijos „Spindulėlis“ šokis

5. Tarp daugelio draugų – visada Lentvario „Bočiai“

6, 7. Mokyklos niekada nepamiršta Seimo nariai Dangutė Mikutienė ir Jaroslavas Narkevičius. Sveikinimus mokyklos 15 metų jubiliejaus proga įteikė jų atstovai

Emilija Algaudė BUKONTIENĖ, Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos mokytoja

Į Černiachovsko (Įsruties) pedagoginį institutą rinkosi Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) 14-osios lietuvių kalbos olimpiados dalyviai. Iš viso dalyvavo 64 moksleiviai iš mokyklų, kur yra lietuviškos klasės arba veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas.

Ši olimpiada skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms ir K. Donelaičio metams. Renginį organizavo Kaliningrado regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija, Kaliningrado srities pedagoginis institutas. Olimpiados tikslas – ugdyti teigiamą požiūrį į lietuvių kalbą, žadinti norą kalbėti lietuviškai ir, žinoma, patikrinti moksleivių kalbėjimo, skaitymo ir gramatikos įgūdžius.

Skambėjo Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Susirinkusieji klausėsi ir stebėjo įspūdingą meninę choreografinę kompoziciją, paruoštą pagal K. Donelaičio poemą „Metai“. Rusų kalba ištraukas iš visų keturių poemos dalių išraiškingai skaitė Pedagoginio instituto studentai, klausėmės aktoriaus Rolando Kazlo skaitomų tekstų.

Kaliningrado srities švietimo ministerijos profesinio mokymo skyriaus vadovas Aleksandras Kačkovas olimpiados dalyviams linkėjo sėkmės, gražaus bendravimo ir susirasti naujų draugų. Černiachovsko pedagoginio instituto direktorė Elena Komarnickaja pasidžiaugė, kad olimpiada vyksta jų institute. Tokie renginiai skatina daugiau sužinoti, išbandyti savo jėgas, nes kalbos mokėjimas turtina žmogų. Direktorė padėkojo mokytojams, kurie ruošė moksleivius olimpiadai, sakė, kad malonu matyti pažįstamus veidus.

Černiachovsko miesto savivaldybės viršininkas Anatolijus Vachoninas pasidžiaugė, kad jų miestą su Lietuva sieja glaudūs ryšiai: bendradarbiauja su Marijampole, Šakiais, Telšiais, Lietuvos mokslo įstaigomis. Jų mieste gyvna įvairių tautybių žmonių.

Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas pasveikino visus atvykusius: moksleivius, studentus, mokytojus, svečius ir linkėjo parodyti geras lietuvių kalbos žinias.

Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Romanas Senapėdis perdavė nuoširdžius generalinio konsulo Vaclovo Stankevičiaus sveikinimus, priminė olimpinį principą, kad svarbiausia dalyvauti.

Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas pasveikino susirinkusius 14-osios olimpiados dalyvius.

Daiva Žemgulienė, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausioji specialistė kalbėjo, kad tai tradicinė olimpiada, kurioje puiki proga pasidalinti tuo, ką sukaupė per metus. P. Daiva padėkojo olimpiados šeimininkams ir organizatoriams ir jubiliejaus proga įteikė mokytojų asociacijos pirmininkui Aleksui Bartnikui Švietimo ministro Padėkos raštą.

Vilniaus universiteto profesorius Bonifacas Stundžia į susirinkusius kreipėsi kalbomis, kuriomis kalbėjo tame krašte, priminė, kad lietuvių kalba yra archaiškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų ir linkėjo jos mokytis. Profesorė lituanistė Meilutė Ramonienė iš Vilniaus universiteto, lietuvių kalbos vadovėlių autorė, sakė, kad kalba – tai saitas, jungiantis visų tautų žmones.

Olimpiados dalyvius sveikino ir linkėjo sėkmės Jūratė Slavinienė, Kauno Antano Smetonos gimnazijos mokytoja ekspertė, Kauno lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė, ir Ilona Vitkauskienė, Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus Formaliojo švietimo poskyrio vyriausioji specialistė. Jos buvo pakviestos vertinti olimpiados dalyvių darbų.

Buvo sudarytos 4 grupės, jų darbus vertino dvi komisijos. 1-os ir 2-os grupių moksleiviai, t.y. 2-6 klasių, skaitė pasirinkto lietuvių poeto eilėraštį ar prozos kūrinio ištrauką. Vertinant meninį skaitymą buvo atsižvelgta į taisyklingą tarimą, kirčiavimą ir intonacinę raišką.

3-oji grupė – tai 8-9 klasių moksleiviai, 4-oji – 10-11 klasių moksleiviai ir studentai. Jiems iš anksto reikėjo sukurti kūrybos darbą „Laiškas Donelaičiui“ ir olimpiados metu jį pristatyti. Kūrybinių rašto darbų turinys turėjo atitikti nurodytai temai, parašyti dailyraščiu, pasižymėti taisyklinga rašyba ir kūryba, žodyno turtingumu, originalumu.

Geriausių rezultatų pasiekė 1 grupėje (2-4 klasės) šie moksleiviai: 1-oji vieta skirta J. Bogdanova (Nemano 2-oji vid. m-kla, mokytoja Vida Martišauskienė), 2-oji vieta – A. Jegorovai ir E. Gavrilovai (Gurjevsko gimnazija ir Sovetsko 10-asis licėjus, mokytojos Irena Tiriuba  ir Tatjana Pavlova) 3-oji vieta – O. Pugač (Nemano 2-oji vid. m-kla, mokytoja Vida Martišauskienė).

2-ojoje grupėje (5-6 kl.) 1-osios vietos laimėtojai: T. Vilkotskaja (Černiachovsko 4-oji vid. m-kla, mokytoja Ona Druseikaitė) 2-osios vietos – V. Belkevičiūtė (Pobedinskaja vid. m-kla, mokytoja Tatjana Rodenko). 3-osios vietos – A. Makrušina ir R. Preimonis (Gusevo 5-oji vid. m-kla, mokytoja Gražina Koliago ir Jasnoje vid., mokytoja Aldona Bursteikienė).

3-ojoje grupėje (7-8 klasės) nugalėjo A. Šapkina (Sovetsko 3-oji pagrindinė m-kla, mokytoja Vita Kovalenko), V. Riabova (Sovetsko 3-oji pagrindinė m-kla, mokytoja Vita Kovalenko) ir F. Solovjov (Kaliningrado licėjus, mokytojas Algirdas Karmilavičius).

4-osios grupės (9-11 kl. mokiniai ir studentai) laimėtojai: A. Soltis ir A. Parasiuk (I. Kanto Baltijos federalinis universitetas, dėstytoja Violeta Lopetienė), V. Lukošiutė ir A. Malinovskaja (Černiachovsko pedagoginis institutas ir Kaliningrado licėjus, dėstytoja Ona Druseikaitė ir mokytojas Algirdas Karmilavičius), L. Mankutė (Uljanovo vid. m-kla, mokytoja Emilija Algaudė Bukontienė), V. Oleško ir V. Vovcenko (I. Kanto Baltijos federalinis universitetas, dėstytoja Violeta Lopetienė).

Olimpiados laimėtojai apdovanoti organizacinio komiteto ir Pedagoginio instituto diplomais, organizacinio komiteto bei Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos prizais. Kol olimpiados dalyviai varžėsi viktorinoje „Pažįstamas ir nepažįstamas Donelaitis“, su mokytojais buvo aptarti aktualūs darbo klausimai: pasiruošimas dainų šventei „Čia mano namai“, mokytojų atrankos konkursas, darbo sutarčių pratęsimas, aprūpinimas vadovėliais ir pratybų sąsiuviniais, vizų gavimas.

Kitais metais bus jubiliejinė – 15-oji olimpiada. Mūsų mokytojai ir moksleiviai norėtų, kad ji būtų šventė. Gal netikslinga kasmet skirti prizines vietas, nes sunku tiksliai įvertinti mokinių žinias. Sunku lyginti kaimo mokyklų moksleivių žinias, kur dirbama vieną kartą savaitėje, su didžiųjų miestų mokyklomis, kur yra ne lietuvių kalbos fakultatyvas, bet klasė arba su universiteto ar instituto studentais. Daug problemų sudaro mokinių atvežimas į olimpiadą, sunku surasti transportą, moksleiviai gyvena skirtingose vietose.

Džiaugiamės, kad mūsų moksleiviai nori mokytis lietuvių kalbos, kad mokyklų vadovai sudaro sąlygas lietuvių kalbos mokymui.

Asociacijos pirmininkas A. Bartnikas dėkojo už finansinę, organizacinę ir informacinę paramą Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ir Švietimo ir mokslo ministerijoms, Kaliningrado srities Švietimo ministerijai, Pedagoginiam institutui ir visiems prisidėjusiems prie šios olimpiados organizavimo.

Nuotraukose:

Bendra olimpiados dalyvių, mokytojų ir sevčių nuotrauka;

Kalba mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas;

Olimpiados svečiai Kęstutis Kaminskas, Lietuvos Respublikos konsulato Kaliningrade kultūros atašė Romanas Senapėdis Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiji specialistė Daiva Žemgulienė ir VU prof. Bonifacas Stundža;

Uljanovo vid. M-klos moksleiviai 140-joje lietuvių kalbos olimpiadoje.

Birželio mėnesį, kai būna nuaidėjęs paskutinis skambutis, Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai, lietuviškų ansamblių vadovai renkasi į tradicinį trijų dienų vasaros seminarą. Šiemet jis jau devintasis. Seminarą organizavo Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas, Kauno pedagogų kvalifikacijos centro direktorė Rasa Bortkevičienė. Programą parengė Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Vitkauskienė ir Kauno mokyklos – darželio priešmokyklinio ugdymo pedagogė Virginija Urbonavičienė. Jis skirtas kūrybinio mąstymo lavinimui.

Seminare dalyvavo 24 mokytojai, I. Kanto federalinio Baltijos universiteto rusų, slavų ir baltų kalbų katedros vedėja Natalija Lichnina ir metodininkės Elena Grutskaja ir Marija Stešenko.

Mus svetingai priėmė Kauno Šv. Kazimiero pagrindinė mokykla, jos pavaduotojai Regina Ambraziūnienė, Filomena Beleškevičienė ir Olivijus Spitrys. Apžiūrėjome mokyklą, pažiūrėjome filmą apie ją. Prieš trejus metus mokyklai suteiktas Šv. Kazimiero vardas.

Asociacijos pirmininkas A. Bartnikas papasakojo apie Karaliaučiaus kraštą, Mažosios Lietuvos kultūros, raštijos lopšį. Mokytojai per lietuvių kalbą, etnokultūrą, muziką puoselėja lietuvybę.

Lietuvių kalba dėstoma I. Kanto Baltijos federaliniame universitete Kaliningrade (Karaliaučiuje), Pedagoginiame institute Černiachovske (Įsrutyje), bendrojo lavinimo mokyklose, lopšelyje darželyje. 23-ose mokymo įstaigose dirba 21 pedagogas. Veikia 6 lietuviški ansambliai, dabar vyksta pasiruošimas dainų šventei Vilniuje „Čia mano namai“, kur tarp 35 tūkstančių dalyvių 80 bus iš Karaliaučiaus krašto. Prieš dainų šventę jos dalyviai stovyklaus Rambyne. Jau trylika metų srityje vyksta festivalis „Skambėk skambėk, lietuviška dainele“. Asociacija organizuoja tradicines lietuvių kalbos olimpiadas (šiemet buvo 14-oji), įvairius konkursus. Lietuvių kalbos mokosi tūkstantis moksleivių. Su Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos užsienio lietuvių skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Žemgulienė sakė, kad atvyko susitikti su kolegomis, padėkojo mokytojams už sudėtingą darbą, linkėjo kūrybiško seminaro ir pasisemti naujų idėjų.

Buvęs Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas, dabar Užsienio reikalų ministerijos užsienio lietuvių departamento vyriausias specialistas Vaclav Stankevič padėkojo Šv. Kazimiero pagrindinei mokyklai už iniciatyvą ir įdėtas pastangas organizuojant seminarą, linkėjo sėkmės dirbant lietuvybės labui. Seminaro dalyvius sveikino šios ministerijos vyriausioji specialistė Aušra Dumbliauskienė ir dėkojo už lietuvybės puoselėjimą Karaliaučiaus krašte.

Kauno miesto švietimo ir ugdymo skyriaus Formaliojo ugdymo poskyrio vedėja dr. Vilija Adaškevičienė mokytojams linkėjo būti smalsiais, žingeidžiais, nebijoti atsidurti mokinio vietoje, klysti ir abejoti.

Apie kūrybinio mąstymo lavinimą visas tris seminaro dienas kalbėjo Šv. Kazimiero pagrindinės mokyklos kuratorė, švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Vitkauskienė. Lektorė supažindino su anglų psichologo Edvardo de Bono kūrybinio mąstymo lavinimo sistema, kalbėjo apie mąstymo sampratą, principus, priemones, metodiką. Jis akcentuoja kūrybiškumo svarbą kasdieniniame gyvenime ir veikloje. Jo požiūriu kiekvienas iš mūsų gali būti kūrybiškas, tam reikia išmokti konkrečių mąstymo technikų, įvaldyti mąstymo įrankius, gerinti suvokimą. Dr. Edvardo de Bono propaguojamas mąstymas – ne akademinio elito privilegija, jis skirtas visiems, kurie sprendžia, planuoja, veikia ir įgyvendina pokyčius. Kūrybiški žmonės yra smalsūs, pastabūs, lankstūs, originaliai mąstantys, nepriklausomi ir atkaklūs. Tai aktualu dirbant su mokiniais. Ne tik klausėmės teorijos, bet atlikome įvairias praktines užduotis ir individualius darbus.

Kauno mokyklos – darželio priešmokyklinio ugdymo pedagogė Virginija Urbonavičienė kalbėjo apie mąstymo įrankių panaudojimą siekant efektyvumo, konstruktyvaus mąstymo pagrindus, kaip pritaikyti kūrybinį mąstymą dirbant su vaikais.

Seminaro dalyvius priėmė Kauno miesto savivaldybės ir bendruomenių plėtojimo komiteto pirmininkas Gediminas Žukauskas, pažadėjęs Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus krašte) palaikyti lietuvių kalbos ir etnokultūros ugdymą. Susitikime kalbėjo asociacijos pirmininkas A. Bartnikas, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Kaliningrado sekmadieninės mokyklos mokytoja Laima Meščeriakova papasakojo apie Tėvynės ilgesį gyvenant Vladivostoke, kur įkūrė lietuvių draugiją, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, užmezgė ryšius su Lietuva.

Organizatoriai numatė ir kultūrinę pažintinę programą. Žiūrėjome Šv. Kazimiero pagrindinės mokyklos moksleivių ir mokytojų spektaklį „Olimpo dievai“. Klausėmės nuotaikingo mokyklos mokinių, mokytojų ir tėvelių koncerto, į kurį įsijungė ir seminaro dalyviai.

Susipažinome su baroko šedevru – Pažaislio vienuolyno ansambliu. Vienuolė įdomiai papasakojo vienuolyno įkūrimo istoriją, kai 1667m. buvo pašventintas kertinis akmuo, 1712m. konsekruota bažnyčia. Vienuolynas buvo statomas griežtos regulos besilaikantiems vienuoliams kamalduliams. Pažaislio Šv. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia – tai Lietuvos kanclerio Kristupo Paco mauzoliejus, ji išpuošta kelių spalvų marmuru, daugybe freskų, įvairiais drožiniais ir lipdiniais.

Lankėmės S. Nėries memorialiniame muziejuje, susipažinome su jo eksponatais, klausėmės muziejaus direktorės pasakojimo apie talentingą Lietuvos poetę, jos gyvenimą ir kūrybą.

Dėkojame Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijoms, Kauno miesto savivaldybei, p. Sigitui Šamborskiui už malonias lietuviškas dovanėles. Tariame ačiū Mažosios Lietuvos Fondui Kanadoje už tai, kad apmokėjo kelionės išlaidas į seminarą ir lietuvių kalbos olimpiadą.

Nuoširdžiai dėkojame asociacijos pirmininkui A. Bartnikui, Kauno Šv. Kazimiero pagrindinės mokyklos vadovams, mokytojams ir visam kolektyvui. Ačiū p. Ilonai Vitkauskienei už suteiktas žinias. Gerb. Ilona Vitkauskienė ir Jūratė Slavinskienė, Kauno A. Smetonos gimnazijos mokytoja ekspertė, dalyvavo 14-ojoje lietuvių kalbos olimpiadoje Černiachovske (Įsrutyje), vertino mūsų žinias. Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie sklandaus seminaro organizavimo. Džiugu, kad turime galimybę tobulėti, pasidalinti darbo patirtimi, pabuvoti gražiausiose Lietuvos vietose. Smagu susitikti bendruose renginiuose, nes dirbame įvairiose srities vietose, esame bendraminčiai, mus jungia bendras tikslas – puoselėti lietuvybę, mokyti lietuvių kalbos ir etnokultūros.

Nuotraukos:

Bendra seminaro dalyvių nuotrauka (Lietuviškos vėliavos spalvų šalikus dovanojo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija).

Kauno miesto savivaldybės Didžiojoje salėje.

Kaune prie paminklo(nuotrauka A. Bartniko).

Prie Pažaislio vienuolyno (nuotraukos E. A. Bukontienės).

2014.06.17

Emilija Algaudė Bukontienė

Uljanovo (Kraupiško) vidurinės  mokyklos mokytoja

Aleksas BARTNIKAS, projektų vadovas

Karaliaučiaus moksleivių kūrybinių ir tiriamųjų darbų rinkinio pristatymas

     Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija ir švietimo plėtotės institutas surengė moksleivių kūrybinių ir tiriamųjų darbų rinkinio pristatymą, skirtą lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Leidinio pavadinimas “Kiek vienam daryti gera… .”

     Sveikinimo žodį tarė Kaliningrado srities švietimo plėtotės instituto humanitarinių dalykų katedros vedėja Galina Grivusėvič, kuri pažymėjo mokinių ir studentų  aktyvų dalyvavimą Kristijono Donelaičio jubiliejaus renginiuose. O leidinį  pristatė projekto vadovas Aleksas Bartnikas.

     Rinkinio pirmoji dalis apima regioninio konkurso “Laiškas Donelaičiui” laimėtojų 15 kūrybinius darbus. Epistolinis žanras suteikė autoriams galimybę emocingai išreikšti savo požiūrį į garsų žemietį. Skirtingi laiškų stiliai bei žanrai. Juose įvairiais pavidalais, tarsi leitmotyvas, pasikartoja autorių prisipažinimas ir dėkingumas poetui už jo dorumą ir humanistiškumą. Laiškai sukurti lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.

    Antrąją leidinio dalį sudaro jaunųjų tyrinėtojų 12 sėkmingiausių  darbų, kurie buvo paviešinti moksleivių konferencijoje  ”Kristijono Donelaičio asmenybė ir jo sukauptos vertybės – šiuolaikiniam žmogui pavyzdys”. Autoriai buvo pasirinkę įvairių temų, susijųsių su poeto kūryba, jo epocha ir aplinka. Taip pat atkreiptas dėmesys į klasiko tyrinėtojus, kūrinių vertėjus ir jo palikuonius. Kelios temos skirtos šiuolaikiniam požiūriui į lietuvių literatūros klasiką. Iš viso konferencijos organizaciniam komietui  buvo pateikti 36 moksleivių pranešimai.

     Pristatymo metu dalyviai su dideliu susidomėjimu stebėjo perfomanso “Gamtos ir žmogaus ratas”vaizdo įrašą. Ši Kristijono Donelaičio “Metų” motyvais šokio spektaklį sukurė dalyviai vaikų vasaros kurybinės stovyklos “Palikimas”. Filmą komentavo Zelenogradsko vidurinės mokyklos moksleivis Egoras Danyševas,  atlikęs spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų.

    Visi autoriai ir jų konsultuojanti pedagogai buvo apdovanoti naujai išleistais leidiniais, kurie taps garsaus žemiečio bei tautiečio tolesnių žinių kaupimo ir kūrimo geru šaltiniu.

     Rinkinio leidybą rėmė LR Švietimo ir mokslo ministerija ir Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos fondas Čikagoje.

     Siūlome susipažinti su keliais Kristijonui Donelaičiui laiškais.

Anna Šapkina, Sovetsko (Tilžės) 3-oji pagrindinė mokykla, 9 klasė

Mokytoja Vita Kovalenko

Gerbiamas rašytojau!

       Siaučiant pūgai, pučiant šaltam vėjui, tu atėjai į šį pasaulį. Tavo gyvenimas buvo nelengvas, nes augai didelėje šeimoje. Netekus tėvo tavo gyvenimas dar pasunkėjo, bet nepalūžai. Baigei mokyklą, universitetą.

       Žinok, kad Dievas tavę apdovanojo nepaprastais gabumais: darei termometrus, barometrus,fortepioną, kūrei eiles.Tapęs mokytoju, po to kunigu Tolminkiemyje, mokei  savo mokinius ir parapijiečius būti teisingais, gailestingais, mylėti Dievą ir vienas kitą.

       Jau praėjo po tavo gimimo trys šimtai metų, ir mes galime didžiuotis, kad lietuviškas žodis tik tavo dėka šiame krašte išliko gyvas. Tu ne kartą sakei: «Lietuvninkai- reikia  kalbėti lietuviškai ne tik savo name, bet  lauke, mokykloje, bažnyčioje».

        Mielas Kristionai, tavo poema „Metai“ pakėlė aukštai Lietuvos vardą pasaulio akyse. Juk poema skamba įvairiomis pasaulio kalbomis. Sausio mėnesį Tau sukako trys šimtai metų, ir  mes Tilžės 3-čios mokyklos mokiniai jas paminėjome: prisiminėme tavo gyvenimą, kūrybą.

       Nors tavo gyvenimo žvaigždė jau senei  užgęso, bet tu amžiams likai gyvas ne tik mano, bet ir kitų žmonių širdyje.

Laura Mankutė, Uljanovo (Kraupiško) vidurinė mokykla, 11 klasė

Mokytoja Emilija Algaudė Bukontienė

                                           Poetui apie Donelaičio žemę

Laiškas

            Gerbiamas poete.

          Noriu Jus pasveikinti jubiliejaus proga. Ačiū už poemą “Metai”. Dėkoju už gražią lietuvių kalbą. Jūsų mintys nepaseno net praėjus 3 šimtmečiams.

          Jei nebūtų Jūsų, nenuvažiuotume į Lazdynėlius. Nebūtų Tolminkiemio memorialo. Nebūtų spalvotų vitražų. Nestovėtų paminklas Guseve (Gumbinėje). Jeigu nebūtų Jūsų, 2014-ieji metai nebūtų pavadinti Donelaičio metais. Nebūtų tiek daug renginių, skirtų Jums.

          Iš Jūsų mokomės darbštumo, atkaklumo, noro mokytis ir tobulėti. Tolminkiemio bažnyčioje skaitome Jūsų patarimus mūsų laikų žmogui.

1. Dirbk ir džiaukis.
2. Būk savimi.
3. Negirtuokliauk.
4. Mokykis iš gamtos.
5. Apribok savo norus.

Jūs atėjote amžiams.

Aš noriu papasakoti apie Donelaičio žemę, apie mūsų mokyklą, gyvenvietę, lietuvių kalbos olimpiadą.

Mokausi Uljanovo vidurinėje mokykloje. Anksčiau mokiausi kitoje mokykloje. Lankau lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvą. Esu buvusi Jūsų tėviškėje Lazdynėliuose, Tolminkiemio muziejuje (dabar vietovė vadinasi Čistyje Prudy). Ten Jūs gyvenote 36-erius metus.

Labai norėčiau Tolminkiemio bažnyčioje arba šventoriuje sutikti Jus. Ką pasakyčiau Jums, jeigu sutikčiau? Pirmiausia lietuviškai pasisveikinčiau. Manau, apsidžiaugtumėte, kad mano vardas ir pavardė lietuviški. Papasakočiau apie mūsų šeimą. Pasakyčiau, kad mano mamytė Aušrinė, o tėvelis Vytautas. Gimiau ir gyvenu žemėje, kuri Jūsų garbei vadinama Donelaičio žeme.

Nežinau, ar Jūs girdėjote apie Malomožaiską. Ten mes gyvename. Lietuviškas pavadinimas Būdviečiai. Vokiškai ši vietovė vadinosi Budawety, Altenkirch. Nuo Malomožaisko iki Nemano (Ragainės) – 17 kilometrų. Sakoma, kad gyvenvietė įkurta tada, kai buvo kertami miškai ir statomi namai. Juos vadino būdomis. Seniau čia buvo fabrikas, plytinė, vėjo malūnas. Dabar jų nebėra.

Gal Jums įdomu sužinoti apie Uljanovą, kur aš mokausi? Jūsų laikais ši gyvenvietė vadinosi Kraupišku. Nežinau, kodėl toks baisus pavadinimas. Miestelis išaugo iš dvaro. Jis stovėjo prie Įstros (dabar Instručio) ir Eimenio (Uljanovkos) upių. Netoli yra piliakalnis. Apie jį išliko padavimų. Vokiečiai miestelį vadino Bratenšteinu.

Netoli mūsų mokyklos yra bažnyčia. dabar išlikę tik bokštas ir sienos. Bažnyčia pastatyta 16a. viduryje. Gražu Uljanove pavasarį, kai grįžta gandrai. Apie gandrus Jūs rašėte “Pavasario linksmybėse”.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas

Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.

Jie gyvena ant senosios bažnyčios bokšto. Ten yra net aštuoni jų lizdai. Kaip gražu žiūrėti, kai gandrai skraido virš miestelio! Jie mojuoja savo dideliais sparnais ir kleketuoja. Lizdus susisukę ant elektros stulpų, ant pakelės medžių. Mėgstame žiūrėti į juos per pamokas. Kartais net negirdime, ką pasakoja mokytojai. Jūs už tai mus bartumėte. Bet aš mokausi gerai. Tikiuosi gauti medalį.

Jeigu Jus sutikčiau, papasakočiau Jums, didysis poete, apie tautosakininką Vilių Kalvaitį. Jis gimė netoli Uljanovo, Girėnų kaime (dabar Grivino). Gyveno vėliau už Jus (1848-1914). V. Kalvaitis vaikščiojo po Mažosios Lietuvos kaimus, rinko lietuvių kūrybą. Užrašė liaudies dainas, pasakas, patarles, priežodžius, mįsles, vietovių, upelių pavadinimus, bažnyčių varpų garsus. Išleido penkis tautosakos rinkinius. Lapkričio mėnesį mokykloje pažymime V. Kalvaičio gimtadienį. Bibliotekoje yra stendas apie jį. Mokyklos muziejuje surinkta medžiaga apie šį tautosakininką.

Gal norėtumėte sužinoti apie mūsų mokyklą? Mokyklai daugiau kaip 65-eri metai. Mokosi 230 mokinių, dirba 25 mokytojai. Mokykliniai autobusai atveža moksleivius iš keturių rajonų. Šešiolika metų mokykloje veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas. Yra mokinių, kurie gerai kalba lietuviškai, turi lietuviškus vardus ir pavardes.

Noriu Jums parašyti apie mūsų mokyklos kraštotyros muziejų. Jame daug medžiagos ne tik apie apylinkę, bet ir visą Kaliningrado sritį. Muziejui jau daugiau kaip 30 metų. jam vadovauja mokyklos direktorius Uzercov Jurij Leontjevič. Muziejuje yra apie 20 tūkstančių eksponatų. Daug medžiagos apie Mažosios Lietuvos veikėjus: M. Mažvydą, L. Rėzą, Vydūną, V. Kalvaitį. Žinoma, yra nemažai medžiagos apie Jus. Manau, kad Jums tai patiktų. Norėčiau Jus pakviesti apžiūrėti muziejaus.

Šiais mokslo metais aš dalyvavau konkursuose. Vilniaus mokykla Lietuvių namai organizavo piešinių ir rašinių konkursą “Kokia Tėvynės ilgesio spalva”. Už darbą “Mūsų gimtinė-Lietuva” gavau prizą, užėmiau pirmąją vietą. “Naisių vasara” organizavo konkursą “Gandrus pasitinkant”. Piešėme ir fotografavome gandrus. Gavome lietuviškų knygelių apie Nasius ir kitų prizų.

Jūsų gyvenamuoju laiku olimpiadų tikriausiai nebūdavo. Noriu Jums papasakoti apie lietuvių kalbos olimpiadą Kaliningrado srityje. Ji vyko Černiachovske (Įsrutyje). Tai jau 14-oji olimpiada. Iš mūsų mokyklos dalyvavo keturi mokiniai. Aš rašiau rašinį apie Jus. Pristačiau diską “Po didžiojo būrų dainiaus žemę”. Išmokau Rūtos Leonovos eilėraštį “Donelaičio dvasia”. Jis ilgas, šešių posmelių. Man tas eilėraštis labai gražus. Gaila, kad negaliu jo padeklamuoti Jums, poete. Tikriausiai jis patiktų. Olimpiadoje užėmiau 3-ąją vietą. gavau diplomą. Noriu pasakyti, kad olimpiadai ruošiausi labai atsakingai. Skaičiau lietuviškai, mokiausi eilėraščių, rašiau gramatikos pratimus. Tikriausiai mane pagirtumėte už darbštumą. Juk gyrėte viežlybuosius būrus. Olimpiada buvo graži šventė.

Norėčiau Jūsų paklausti, kaip parašėte poemą, kaip sugalvojote atskirų jos dalių pavadinimus. Per kiek laiko ją parašėte? Paprašyčiau, kad Jūs kartu su manimi aplankytumėte muziejų, pažiūrėtume eksponatus. Pastovėtume prie altoriaus, kur laikydavote mišias. Bažnyčioje sakydavote pamokslus savo tautiečiams. Juos mokėte sveikai gyventi, dorai elgtis. Kai reikėdavo, pabardavote.

Norėčiau kartu su Jumis apžiūrėti spalvotus bažnyčios vitražus. Juose pavaizduoti visi keturi metų laikai. Nueitume į rūsį, kur yra Jūsų kapas. Jis vadinamas kripta. Ten padėta gėlių, dega žvakelė.

Pakviesčiau poetą užlipti į muziejaus bokštą. Kartu su Jumis pažvelgtume į Tolminkiemio apylinkę. Tikriausiai jos neatpažintumėte. Pavaikščiotume po šventorių, kuris užima 5 ha. Pasakyčiau poetui, kad planuojama atstatyti našlių namus. Nueitume į kleboniją, apžiūrėtume ją. Paklausčiau poeto, kuriame kambaryje jis rašė, konstravo muzikos instrumentus. Įdomu, kokia buvo poeto dienotvarkė, kada bažnyčioje buvo mišios.

Norėčiau parodyti poetui N. ir L. Kitkauskų knygą apie Jūsų memorialą Tolminkiemyje lietuvių kalba. Pasakyčiau, kad šiemet ji išleista rusų kalba. Ją išvertė poetė vertėja mokytoja Rūta Leonova.

Noriu Jums pasakyti, kad mes Jūsų neužmirštame. Paminime Jūsų gimtadienį. Nuvažiuojame į Lazdynėlius, Tolminkiemį, Gumbinę. Parodyčiau naujai išleistus Jūsų “Metus”. Knygoje yra diskas. Jūsų kūrinį skaito aktorius Rolandas Kazlas. Manau, kad Jums būtų įdomu klausytis savo kūrinio. Parodyčiau naujai išleistus bukletus lietuvių ir rusų kalba, voką su atviruku, paauksuotą medalį.

Linkiu Jums kuo geriausios sėkmės! Švęskite dar daug daug jubiliejų! Sulaukite tūkstantmečio. Juk Lietuva irgi šventė savo tūkstantmetį.

Atsisveikinu su Jumis. Iki sekančio susitikimo!

   Jus gerbianti Laura

Alvidas Plačius, Uljanovo (Kraupiško) vidurinė mokykla, 8klasė

Mokytoja Emilija Algaudė Bukontienė    

Mano laiškai Donelaičui

Didysis lietuvių poete,

Rašau Jums 2014-aisiais metais. Jie pavadinti K. Donelaičio metais. Gyvenu Jūsų krašte. Parašiau Jums, Poete, penkis laiškus. Juose papasakosiu apie save, apie mūsų ekskursijas, apie Jūsų jubiliejinį gimtadienį.

Pirmasis laiškas

            Laba diena, didysis rašytojau. Noriu Jums papasakoti, kaip mes važiavome į Jūsų gimtinę Lazdynėlius, Tolminkiemį, kuris dabar vadinamas Čistyje Prudy ir Gusevą (Gumbinę). Pirmiausia važiavome į Jūsų tėviškę Lazdynėlius. Gaila, kad nebėra kaimo, kur Jūs gimėte. Netoli auga pasodinti ąžuoliukai. Jų buvo 275. Šiemet pasodinta dar, ir jų auga iš viso 300. Į Jūsų gyventas vietas važiavau ne vieną kartą. Lazdynėliuose pastovime prie paminklo. Padeklamuojame eilėraščių, klausomės pasakojimo apie Jus. Padedame gėlių, uždegame žvakelę. Nusifotografuojame. Gražu, kai į Jūsų gimtinę suvažiuoja keli autobusai ir atvyksta daug žmonių.

Toliau važiuojame į Tolminkiemį, kur būna talka – šventė ir koncertas. Kartais tvarkome aplinką. Apžiūrime muziejų. Užlipame į balkoną ir bokštelį. Klausomės koncerto. Apžiūrime kleboniją, pavaikštome po kambarius. Nusiperkame suvenyrų. Važiuojame į Gusevą. Atvykstame prie namo, kur stovi paminklas Jums. Pagerbiame Jus, padedame gėlių, uždegame žvakelę.

Gerbiamas Donelaiti, Jums tikriausiai patiktų, kad mes Jūsų neužmirštame ir aplankome. Atsisveikinu su Jumis.

Alvidas

Antrasis laiškas

            Pirmiausia sveikinu Jus. Nors iš Jūsų laiško negavau, bet vėl rašau. Šiame laiške noriu papasakoti, kaip mes važiavome į Jūsų jaunystės miestą Karaliaučių. Dabar jis vadinasi Kaliningradu. Šiame mieste Jūs mokėtės neturtingųjų mokykloje. Paskui įstojote į Karaliaučiaus universitetą. Išmokote daug kalbų. Ten buvote įšventintas į kunigus.

Mes lankėmės Lietuvos Respublikos konsulate. Konsulato darbuotojai papasakojo apie konsulato darbą. Kalbėjo apie pasiruošimą Jūsų jubiliejui. Ekskursija buvo praėjusią vasarą. Tuo laiku į Kaliningradą buvo atvykęs architektas Napoleonas Kitkauskas. Jis projektavo Jūsų muziejų Tolminkiemyje. Buvo labai įdomu pamatyti architektą ir klausytis pasakojimo apie Tolminkiemį. Daug naujo sužinojome apie bažnyčios atstatymą. Susidomėję klausėmės, kaip buvo atkurtas Jūsų portretas. Mus vaišino saldainiais, sausainiais, arbata. Paskui visi nusifotografavome.

Lankėmės Fridlando vartų muziejuje. Apžiūrėjome jo eksponatus. Mums parodė du filmus apie senovinį Karaliaučių. Tikriausiai ir Jums būtų įdomu juos pažiūrėti.

Atvykome prie Liudviko Rėzos paminklo. Jis buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius. Jūs tikriausiai žinote, kad L. Rėza išleido Jūsų poemą “Metai”. Pabuvojome prie Katedros, ten labai gražu. Pasivaikščiojome po parką. Jis vadinasi “Jaunystė”. Pasisupome karuselėse. Buvo apžvalginė ekskursija po miestą. Apie jį mums pasakojo mokytoja Rūta Leonova. Ji yra poetė ir vertėja. Parašė Jums skirtų eilėraščių. Galvoju, kad ir Jums būtų įdomu pamatyti šį miestą dabar.

Tai tiek. Viso gero, gerbiamas rašytojau.

Alvidas

Trečiasis laiškas

            Gerbiamas Kristijonai, anuose laiškuose Jums papasakojau apie Jūsų kraštą. Dabar noriu papasakoti apie Vilnių. Šiame mieste Jūs, poete, nesate buvęs. Jis yra Lietuvos Respublikos sostinė.

Per atostogas aš visą mėnesį buvau pas dėdę Grigiškėse. Dažnai nuvažiuodavome į Vilnių. Dėdė ir teta man parodė įžymias sostinės vietas. Vilnius – tikrai gražus ir žalias miestas. Labai patiko senamiestis. Daug gražių bažnyčių. Buvome Katedroje, Valdovų rūmuose. Užlipome į Gedimino kalną, pabuvojome prie pilies. Lankėmės žirgyne. Važiavome į Trakus. Anksčiau Trakai buvo Lietuvos sostinė. Lankėmės pilyje, muziejuje. Pilis labai graži, pastatyta ežere.

Pernai, kai buvau Lietuvoje, minėjo lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metines. Žiūrėjome filmą apie lakūnus. Jie perskrido Atlantą ir žuvo. Mokiausi eilėraštį apie šiuos lakūnus. Jį deklamavau lietuvių kalbos olimpiadoje.

Praeitą vasarą aš daug sužinojau apie Lietuvą. Tai tiek Jums norėjau parašyti šiame laiške.

Alvidas

Ketvirtasis laiškas

            Didžiai gerbiamas Donelaiti,

Rašau Jums ketvirtą kartą. Noriu Jums papasakoti apie du Kaliningrado srities miestus, kur aš dažnai lankausi. Į Sovetską ir Nemaną mes važiavome su lietuvių kalbos fakultatyvo mokiniais. Jūsų laikais juos vadino Tilže ir Ragaine. Su mumis važiavo gidė. Ji daug papasakojo apie šių miestų praeitį.

Nemane (Ragainėje) pabuvojome prie pilies, kuri senovėje buvo labai didelė ir tvirta. Ją dažnai puldavo kryžiuočiai. Buvo įdomu klausytis padavimų apie šią pilį. Atvykome prie didelio namo, kur anksčiau buvo bažnyčia. Čia kunigavo Martynas Mažvydas. Jis gyveno šiame name, Sakoma, kad ir palaidotas namo rūsyje. M. Mažvydas parašė pirmąją lietuvišką knygą “Katekizmas”.

Jūs, poete, tikriausiai nemažai žinote apie M. Mažvydą. Šiame name yra lietuviška koplyčia. Mes atvažiuojame į pamaldas. Noriu Jums parašyti, kad toje koplyčioje mane pakrikštijo. Čia buvo pakrikštytas ir mano brolis Vytas. Jis mokosi 9 klasėje, yra vyresnis už mane. Prie namo prikalta atminimo lenta Martynui Mažvydui.

Sovetske (Tilžėje) lankėmės miesto istorijos muziejuje. Apžiūrėjome jo eksponatus. Muziejuje yra kelios salės. Atvykome prie namo Lenino gatvėje Nr. 17, kur gyveno lietuvių rašytojas filosofas Vydūnas. Tikroji jo pavardė – Vilius Storosta. Tilžėje Vydūnas gyveno pusę amžiaus. Prie  namo yra atminimo lenta su Vydūno portretu.

Pabuvojome prie Karalienės Luizės tilto. Antroje Nemuno pusėje yra Lietuva. Gidė mums papasakojo, kad Nemune ant plausto susitiko Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras I-asis. Jie pasirašė svarbią sutartį. Susipažinome su Sovetsku. Ekskursija patiko, nes sužinojau nemažai naujo.

Viso gero, Poete.                                                                          Alvidas

Penktasis laiškas

            Nors nesulaukiu iš Jūsų atsakymo, bet vėl rašau. Tai jau penktas laiškas. Jame noriu Jums papasakoti apie Jurbarką. Jis yra Lietuvoje. Mūsų šeima lietuviška, visi kalbame lietuviškai. Jurbarke gyvena mūsų senelis Juozas ir močiutė Regina. Ten gyvena dėdės Juozo šeima.

Jurbarkas nedidelis, bet gražus ir švarus miestas. Pro miestą teka tas pats Nemunas. Tai didžiausia Lietuvos upė. Teka ir kita, mažesnė – Mituva. Pasakojama, kad ant piliakalnio buvo pilis. Jos dabar nebėra. Kryžiuočiai dažnai puldinėjo Jurbarką. Mieste yra didelė bažnyčia. Ji turi du vienodus bokštus. Aš juos vadinu broliais. Jurbarko bažnyčioje krikštijo mano mažąjį broliuką Dimą.

Didysis poete, mes šventėme Jūsų jubiliejų. Skaitėme ištraukas iš poemos “Metai”, žiūrėjome įrašus apie Jus, matėme dailininkų sukurtus Jūsų portretus. Mokėmės eilėraščių apie Jus. Apžiūrėjome medžiagą mokyklos muziejuje. Noriu Jums parašyti, kad antrame mokyklos aukšte kabo Rusijos ir Lietuvos vėliava ir ten pakabintas Jūsų portretas. Šalia stendas apie Jus.

Jums būtų malonu išgirsti, kad aš kiekvienais metais vis geriau kalbu ir rašau lietuviškai. Lankau lietuvių kalbos fakultatyvą. Dažnai nuvažiuojame į Lietuvą. Dalyvauju lietuvių kalbos olimpiadose. Mokykloje švenčiame lietuvių kalbos šventes.

Tai viskas, ką norėjau Jums papasakoti. Atsisveikinu su Jumis, gerbiamas Kristijonai.

Alvidas

Pristatymo dalyviai

Aleksas Bartnikas ir Galina Grivusevič, renginio paruošėjai

Konkurso “Laiškas Donelaičiui” laimėtojas Anton Lavrenčiuk

Gusevo (Gumbinės) žemės ūkio kolegijos konkurso “Laiškas Donelaičiui” laimėtoja Ekaterina Lučkina ir pedsagogė konsultantė Dina Čislova

Konkurso “Laiškas Donelaičiui” laimėtoja Viktorija Ter-Tumasova

2015 gruodžio 12 dieną Krasnoznamenske ( Lazdynuose) įvyko Kaliningrado srities vaikų tradicinis, jau 14-asis, muzikos festivalis „Skambėk, skambėk lietuviška dainele“. Muzikos festivalyje dalyvavo 14 vaikų vokalinių  grupių, 6 folkloro ansambliai ir 16 jaunųjų vokalistų. Bendras dalyvių skaičius 283 atlikėjai iš mokyklų ir kitų švietimo  įstaigų, kur įgyvendinamos lietuvių kalbos ir  etninės kultūros mokymo bei ugdymo programos.

  Muzikos šventės dalyvius ir svečius šiltai pasveikino Krasnoznamensko municipalinio rajono administracijos viršininkas Vladimiras Sytniukas, laikinai einantis  Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske konsulo pareigas Bronius Stasys Makauskas, Krasnoznamensko municipalinio rajono administracijos švietimo skyriaus viršininkė Tatjana Kliučnikova, Kaliningrado srities švietimo plėtotės instituto papildomo mokymo centro direktorė Alla Isajeva ir regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas.

   Krasnoznamensko (Lazdynų) modernios mokyklos aktų salėje per tris valandas skambėjo kalendorinių apeigų  ir vaikų liaudės dainos, sutartinės su šokių judesiais, taip pat buvo atliekanti šiuolaikiniai vokaliniai kūriniai. Dainavims dažnai buvo pritarimas kanklėmis, skudučiais ir kitais liaudies instrumentais.

  Kompetentinga vertinimo komisija pažymėjo aukščiausią profesinį atlikimo lygį:  vaikų folkloro ansamblių „Beržinėlis“ (vadovė Loreta Litvinova), „Rūtelė“ (vadovė Irena Tiriuba), „Malūnėlis“ (vadovė Alma Janvariova); vokalinių grupių “Kancona” ir “Dolče” (vadovės Natalija Litvinova ir Rena Rzajeva); solisčių Kristinos Martinaitis (vadovė Vita Kovalenko) ir Karinos Svirinos (vadovė  Vladislava Budrikas).

  Pademonstravo aukštą estetinį suvokimą, sceninę kultūrą ir atlikimo originalumą solistai:  Antanas Paukštis (vadovė Tatjana Pavlova), Viktorija Belkevičiūtė (vadovė Nijolė Naimušina),  Anna Kopylova (vadovė Elena Filippova), Valerija Toliupa (vadovė Vladislava Budrikas), duetas Grafo Mackevičiaus ir Darjos Krasnikovos ( vadovė Vita Kovalenko);  vokalinės grupės: „Žiogeliai“ ir „Bitelė“ (vadovas Algirdas Karmilavičius),  „Saulutė“ (vadovai Alma Janvariova ir Jonas Asakavičius ),  „Viturys“ (vadovė Vita Kovalenko), vaikų mišri vokalinė grupė (vadovės Vida Martišauskienė ir Jolanta Valskienė).

  Žiūrovus taip pat sužavėjo pasirodymas vaikų folkloro ansamblių „Nadruvėlė“ (vadovė Gražina Koliago) ir „Kupolytė“ (vadovė Irma Kurkova).

  Visi dainų šventės dalyviai buvo apdovanoti festivalio organizacinio komiteto diplomais ir suvenyrais. Vaikų folkloro ansambliui „Beržinėlis“, vokalinei grupei „Kancona“ ir solistei Annai Kopylovai buvo iteikti Krasnoznamensko rajono administracijos viršininko specialus prizai. Deputatų fondo piniginiais prizais buvo  apdovanoti vaikų folkloro ansamblis „Malūnėlis“ ir  vokalinė grupė „Saulutė“, kuri atliko Kaliningrado pedagogės ir poetės Rūtos Leonovos autorinę dainą. Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske specialiais prizais buvo pažymėti visi folkloriniai ansambliai.

  Vaikų muzikos festivalį parengė regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Organizacinį ir finansinį palaikymą teikė LR Švietimo ir mokslo ministerija, LR Užsienio reikalų ministerija, Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugija, Kaliningrado srities Švietimo ministerija, Kaliningrado srities lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija, Krasnoznamesko rajono administracija ir Krasnoznamensko vidurinė mokykla. Festivalio projektui vadovavo lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytojas Algirdas Karmilavičius.

Festivalio organizacinio komiteto pirmininkas  Aleksas Bartnikas

Emilija Algaudė BUKONTIENĖ, Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos mokytoja

Kiekvieną birželį Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus krašte) dirbantys lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų mokytojai, lietuviškų ansamblių vadovai renkasi į vasaros metodinio pažinimo seminarą, kurį organizuoja Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas. Kasmet jie organizuojami vis kitame Lietuvos regione. Pabuvojome Šilutėje, Šilutės rajone, Nidoje, Marijampolėje, Vilniuje, Trakuose, Kaune, Šiaulių mieste ir rajone, Utenoje. Šiemet Klaipėdoje vykusio 10-ojo seminaro tema „Bendraujančios ir bendradarbiaujančios bendruomenės Klaipėdoje“.

Klaipėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūros centre mus pasitiko ir visas tris viešnagės dienas globojo p. Violeta ir Mantas.

Asociacijos pirmininkas A. Bartnikas papasakojo apie asociacijos veiklą, lietuvybės puoselėjimą Karaliaučiaus krašte, organizuojamus renginius, seminarus, kurių tikslas – geriau pažinti Lietuvą ir jos regionus.

Pažiūrėjome filmą apie uostamiestį, kuris vasarą vadinamas Lietuvos sostine, įžymias jo vietas. Šeimininkai papasakojo apie Lietuvos švietimo sistemą: ikimokyklinį pedagoginį ugdymą, bendrojo lavinimo mokyklas, žinių vertinimą, popamokinę veiklą, švietimo tradicijas, rengiamas šventes.

Lietuvių kalbos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė Rasa Kontrimienė, dirbanti rusų kalba dėstomoje mokykloje, kalbėjo apie patirties sklaidą: atviras pamokas, olimpiadas, seminarus, konferencijas, metodinių darbų parodas, keliaujančius projektus. Kadangi dirbame rusų kalba dėstomose mokyklose, buvo įdomu klausytis p. Rasos pasakojimo apie darbo patirtį. Lietuvių kalbos mokymas prasideda nuo žodžio, jį reikia išgirsti, pakartoti, išmokti. Klaipėdiečiai lietuvių kalbos mokymą perkelia į kitas erdves, kad mokiniai išgirstų daugiau lietuviškų žodžių.

Lankėmės Klaipėdos universitete, kur klausėmės doc. dr. Silvos Pocytės paskaitos apie Mažosios Lietuvos kultūrinę aplinką. Tai vienas jauniausių Lietuvos universitetų, įkurtas 1991m., netrukus švęsiantis savo 25-metį. Pranešėja papasakojo apie Klaipėdos krašto istoriją, kultūrinę socialinę raidą, švietėjus, kurių raštijos paminklais naudojamės.

Įdomu buvo klausytis apie lietuvininkų gyvenimą, jų savitumo išskirtinumą, apie tai, kas vienijo ir skyrė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvius, skirtingą jų ekonominę aplinką. Svarbus lituanistinės raštijos centras buvo Karaliaučiaus universitetas, įkurtas 1544 metais. Žymūs to krašto kultūros, raštijos ir visuomenės veikėjai – M. Mažvydas, J. Bretkūnas, K. Donelaitis, L. Rėza, S. Rapalionis, A. Kulvietis, D. Kleinas, F. Kuršaitis, Vydūnas ir kt.

Buvo įdomu Kalvystės muziejuje, įkurtame miesto centre buvusiame šaltkalvio F. Grimo name. Pamatėme metalinius kryžius, kalvystės įrankius, dumples, pamario kraštui būdingas vėtrunges. Klausėmės p. Dionizo Varkalio pasakojimo apie baltų papuošalus, brangakmenis: deimantą, smaragdą, rubiną, safyrą (kiti brangakmenys vadinami juvelyriniais akmenimis), jų poveikį žmogui, apie senosios juvelyrikos technologijas, baltų ornamentus ir jų prasmę. Gavome dovanų po žalvarinį žiedą, kurį patys šlifavome, tada jis atrodo kaip auksinis.

Klaipėdos Parodų rūmuose apžiūrėjome ispanų tapytojo siurrealisto, gyvenusio Paryžiuje, Salvadoro Dali parodą, klausėmės pasakojimo apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Kitą dieną susitikome su Klaipėdos miesto švietimo skyriaus specialistais, žiūrėjome filmą „Myliu Klaipėdą“ apie įžymias miesto vietas, uostą – vieną moderniausių pasaulyje.

Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Virginija Kazakauskienė papasakojo apie Lietuvos švietimo sistemą. Švietimo skyriuje dirba 14 darbuotojų, mieste -  112 lietuvių kalbos mokytojų. Klaipėdoje yra 32 mokyklos, iš jų – 6 rusų dėstomąja kalba, H. Zudermano vokiečių mokykla, kur daugiau pamokų skirta vokiečių kalbai, ją remia vokiečiai. P. Virginija papasakojo apie edukacinių, kultūrinių ir kitų renginių programas, kryptingą meninį ugdymą, neformalųjį švietimą. Buvo įdomu klausytis p. Virginijos atliekamos L. Rėzos dainos.

Pabuvojome Karalienės Luizės jaunimo centre, kuriam balandžio mėnesį buvo suteiktas šis vardas. Direktorius papasakojo apie įdomią centro veiklą. Jį lanko 1400 vaikų, veikia 22 būreliai ir studijos. Pagrindinės centro veiklos kryptys – neformalusis švietimas, edukacinių programų vykdymas, vasaros poilsio, laisvalaikio, įvairių renginių ir dalykinių olimpiadų organizavimas. Išgirdome apie atviras jaunimo erdves, kurias lanko 400 jaunuolių, dirba 3 mokytojai. Jos skirtos jaunimo saviraiškai, kūrybai, projektams ir laisvalaikio praleidimui.

Ne tik klausėmės paskaitų, dalijomės darbo patirtimi, bet pabuvojome ir įvairiuose muziejuose.

Pilies muziejuje gidė papasakojo apie miesto vardų Klaipėda ir Memelis kilmę, miesto vystymąsi, jo istoriją. 16 -18 amžiaus poternose susipažinome su pilies raida, pamatėme senamiestyje rastus radinius, dokumentus, 17a. kostiumus, 16a. renesanso laikų auksinį žiedą su brangakmeniu, rastą Klaipėdos pilyje.

Apžiūrėjome laikrodžių muziejų, įkurtą 1984m. Tai Lietuvos Dailės muziejaus padalinys, vienas įdomiausių muziejų Rytų Europoje. Salėse pamatėme eksponuojamus saulės, vandens, ugnies, smėlio, mechaninius elektromechaninius, elektroninius ir kvarco laikrodžius. Klausėmės gidės pasakojimo apie laiko matavimo principus, laikrodžių raidą nuo senovės iki mūsų dienų, jų įvairovę, ekspoziciją, kurią sudaro 1700 įvairių laikrodžių. Muziejaus kiemelyje apžiūrėjome Saulės laikrodžių parką, kompoziciją „Saulės kelias per žvaigždyną“, Saulės laikrodį „Klaipėda ir laikas“.

Lankėmės gintaro firminėje parduotuvėje ir muziejuje „Amber Queen“. Akys raibo nuo įvairių gintaro dirbinių ir spalvų įvairovės, suvenyrų, papuošalų, puoštų auksu ir sidabru. Muziejuje galima pamatyti gintaro kambario fragmentus, retus inkliuzus, didelius gintaro gabalus. Pamatėme, kaip šlifuojamas gintaras ir surenkamos jo dulkelės.

Paskutiniąją seminaro dieną vykome į meriją. Vicemeras Artūras Šulcas papasakojo apie miestą, kur pigiausias vanduo, šiluma, jo praeitį, kai po karo visai nebeliko vietinių gyventojų. Klaipėdos savivaldybė su Kaliningrado (Karaliaučiaus) miestu pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Asociacijos pirmininkas A. Bartnikas supažindino p. vicemerą su lietuviškuoju švietimu Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus krašte), pakvietė atvykti į sritį.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje dalyvavome edukacinėje programoje „Legendinė Klaipėdos virtuvė“. Gidė pristatė Klaipėdos kulinarinį paveldą, lietuvininkų valgius. Europoje atsiradę patiekalai labai greitai atsidurdavo Klaipėdoje. Sprendėme kryžiažodžius, ragavome lietuvininkų kafijos ir skanaus pyrago. Parsivežėme sidabrinio pyrago receptą, kurį būtinai išbandysime.

Susirinkę iš skirtingų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietų, aptarėme aktualius darbo klausimus, klausėmės asociacijos pirmininko A. Bartniko informacijos apie moksleivių vasaros poilsį, planuojamus renginius.

Maloniai nustebino Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos atstovas Karaliaučiaus kraštui Jonas Glinskis, atvykęs į Klaipėdą, apmokėjęs kelionės išlaidas, atvežęs malonias dovanėles. Nuoširdžiai dėkojame Mažosios Lietuvos lietuvių draugijai Čikagoje.

Už svetingą priėmimą, sudarytas geras sąlygas sėkmingam seminaro darbui nuoširdžiai dėkojame Klaipėdos švietimo ir kultūros centro darbuotojams, p. Violetai ir Mantui, vedėjo pavaduotojai Virginijai, Karalienės Luizės jaunimo centro direktoriui. Ačiū doc. dr. Silvai Pocytei už įdomią paskaitą. Ačiū vicemerui už priėmimą. Dėkojame lankytų muziejų darbuotojams, visiems gidams už tai, kad galėjome daug pamatyti, išgirsti ir sužinoti.

Dėkojame asociacijos pirmininkui A. Bartnikui už didžiulį darbą organizuojant seminarą. Tik jo sumanumo ir organizuotumo dėka galime geriau pažinti Lietuvą, pabuvoti įvairiose jos vietose, patirti naujų įspūdžių.

Aleksas BARTNIKAS, kūrybinės stovyklos“Palikimas-3“projekto vadovas, www.voruta.lt

 Šventojoje, UAB Sveikatos centro „Energetikas“ bazėje, vyko Kaliningrado regiono besimokančių lietuvių kalbos bei etninės kultūros vaikų trečioji kūrybinė stovykla „Palikimas“. Stovyklos pagrindinis tikslas: padėti išsaugoti Karaliaučiaus krašte tautinę kultūrą, gimtąją kalbą, palaikyti ir stiprinti ryšius su Lietuva.

O stovyklautojų esminė užduotis: žinomų Lietuvos kultūros ir meno veikėjų kūrybos motyvais vadovaujant jauniems muzikos, teatro ir meno specialistams sukurti šiuolaikinį veikalą. Praėjusiais metais pagal Kristijono Donelaičio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą buvo parengti performanso formos šokio spektakliai „Gamtos ir žmogaus ratas“, „Kadujo genezė“ ir rodomi viešai.

  Šį kartą stovyklos tema pasirinkta pažymint Liudviko Rėzos 240 gimimo metines. Trylikos šešiolikos metų paaugliai susidorojo su nelengva kūrybine užduotimi – pagal Liudviko Rėzos veiklos ir kūrybos motyvus naudojant piešimo smėliu techniką ir Liudviko Rėzos rinkinio „Dainos“ aranžuotą muziką, sukurti animacinį muzikinį filmą „Rėzaniumas“ (taip buvo mielai pavadintas Liudviko Rėzos lėšomis pastatytas bendrabutis su išlaikymu neturtingiems Albertinos universiteto studentams).

Įvykdyti šią užduotį padėjo jauni muzikos, teatro ir dailės profesionalai: režisierius Vladimiras Bočiarovas (Maskva), kompozitorė Juta Pranulytė (Vilnius – Škotija), etnomuzikologė Emilija Vaiginytė (Vilnius), džiazo muzikantas ir kompozitorius Mantvydas Pranulis (Vilnius), kino operatorė Elena Vasiljeva (Kaliningradas), piešimo smėliu dailininkė Tatjana Leonova (Kaliningradas). Kūrybinei stovyklai vadovavo Nesterovo (Stalupėnų) lietuvių kalbos mokytoja Tatjana Rodenko.

   Stovykloje svečiavosi LR Generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas Olegas Skinderskis, UAB Sveikatos centro ‚Energetikas“ atstovė Rita Matulevičienė. Įspūdingai pasirodė Šiaulių miesto kultūros centro kamerinis choras „Bičiuliai“ atlikęs liaudės kūrinius, jų tarpe Liudviko Rėzos rinkinio „Dainos“ harmonizuotą muziką. Taip pat viešėjo Vilniaus stalo teatras, pristatęs „Eglės žalčių karalienę“.

   Laisvalaikio metu vaikai turėjo galimybę sportuoti, lankyti baseiną, poilsiauti prie jūros, pramogauti drauge su Baltarusijos ir Mažeikių bendraamžiais. Įspūdingai buvo švenčiami stovyklautojų gimtadieniai, paremti Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos Čikagoje.

  Vyko lietuvių kalbos užsiėmimai ir Klaipėdos krašto įvairiapusis pažinimas. Palangoje kultūros ir jaunimo centre vaikai susitiko su miesto savivaldybės jaunimo reikalų koordinatore Laura Grendiene. Klaipėdoje stovyklautojus laukė pažintinis pasiplaukiojimas laivu po uosto akvatoriją.  Kalvystės muziejuje buvo surengta edukacinė programa „Pažinkime baltų papuošalus“.

Jaunieji lankytojai sužinojo apie senosios juvelyrikos technologijas, baltų papuošalų įvairovę, ornamentus, jų prasmę. Praktinės užsiėmimo dalies metu  jie iš žalvario žaliavos gaminosi kuršiškus papuošalus. Vaikai taip pat apsilankė Klaipėdos pilies ir gintaro muziejus.

    Stovyklos uždarymo ceremonijos metu jaunieji kūrėjai trumpai pristatė savo kūrybinį darbą: būsimojo filmo fragmentus. Didelį įspūdį padarė smėlio animacijos vaizdai, vaikų vaizdavimas gamtoje. Susirinkusius nustebino filmui pritaikytos ir sukurtos pagal autentiškus tekstus Mažosios Lietuvos dainų melodijos. Dainavimą ir muziką atliko stovyklos dalyviai. Suteikė gerų emocijų ir sukurtas apie stovyklos kasdienybę skaidrių šou.

Visiems kūrybinės stovyklos projekto vykdytojams buvo įteikti lietuvių kalbos mokytojų asociacijos ir UAB Sveikatos centro ‚Energetikas“sertifikatai. O filmo  „Rėzaniumas“ pristatymas numatomas šių metų rudenį Juodkrantėje, Klaipėdoje, Kaliningrade ir Vilniuje.

   Stovyklą vainikavo prie senosios šventvietės, žemaičių alkos uždegtas laužas. Sekant senovės baltų tradicija iškilmių kaltininkai mesdami į laužą gintaro dulkes mintyse linkėjo ko nors gero ir išsakė įslaptintus norus.

  Rengiant kūrybinės stovyklos programą, jos organizatoriai įsidėmėjo Liudviko Rėzos žodžius: „Kas iš šaltos kasdienybės yra iškopęs į šią dvasingumo sritį, to jau nebaugina laiko našta ir žemiškosios kančios“. Padėti vaikui per kūrybą pakilti kasdienybės virš – tai ir yra kūrybinės stovyklos vizija.

  Pagrindinis stovyklos projekto rėmėjas LR Švietimo ir mokslo ministerija. Taip pat dėkingi už suteiktą pagalbą UAB Sveikatos centrui „Energetikas“ ir Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos fondui.

Seimo kanceliarijos nuotraukos (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

www.voruta.lt

Gegužės 8 d., pirmadienį, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti Signatarų namuose surengė Spaudos pusryčius, kurių metu Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas buvo paskelbtas keturioliktuoju Kalbos premijos laureatu. Premiją Komisija visų balsais nutarė jam skirti už ilgametį lituanistikos, etnokultūros ir lietuvių kalbos mokymo plėtojimą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje.

Seimo Pirmininko pavaduotoja, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė sveikindama renginio dalyvius su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena priminė, kad šios dienos minėjimas jau turi kuklią istoriją, kuri prasidėjo, kai buvo minimos šimtosios Spaudos atgavimo lietuviškais rašmenimis ir teisių lietuvių kalbai atgavimo metinės. I. Degutienė pabrėžė, kad galime didžiuotis šia labai lietuviška švente, nes tai buvo mūsų tautos viena iš didžiųjų taikių pergalių. Prof. Viktorijos Daujotytės žodžiais „Gindami lituanistiką – giname Lietuvos valstybę“  I . Degutienė baigė savo kreipimąsi ir pažymėjo, kad Kalbos dieną minime viltingai nusiteikę, bet sergėdami ir būdraudami.

Spaudos pusryčių pranešimą apie lietuvių kalbos reikšmę Lietuvai ir lietuvių tautai skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros doc. dr. Naglis Kardelis, kuris lietuvių kalbą prilygino dvasinei žemei: “Tai mūsų būties namai, kuriuos turime ne mažiau sergėti nei Lietuvos teritoriją”.

Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, atkreipusi dėmesį į nuolat girdimą informaciją apie įvairiuose Lietuvos kampeliuose klestinčią lituanistinę veiklą, nutarė pasidomėti, koks lituanistinis gyvenimas vyksta Lietuvos savivaldybėse. Gerąja patirtimi apie lituanistines veiklas su renginio dalyviais pasidalino Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Skobienė ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė-kalbos tvarkytoja.

 Komisijos pirmininkė I. Degutienė džiaugėsi Lietuvos savivaldybių suteikta informacija, kuri atskleidė, kad regionuose lituanistinis gyvenimas yra labai įvairus ir turtingas: „Apie tai šiandien išgirdome iš dviejų savivaldybių atstovių. Labai tikimės, kad didėjantis rūpestis arba bent jau susidomėjimas lituanistika didins ir kritinę masę, kuri įtvirtins lituanistikos dalykų pozicijas universitetuose ir telks prie lituanistikos naujų ir jaunų žmonių. O tai galėtų atverti ir naujų lituanistikos perspektyvų,“ – teigė I. Degutienė.

Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos Bortkevičienės (1873–1945) atminimą įamžinanti premija skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms, institucijoms.

Aleksas Bartnikas (g. 1944 m. Kuišių kaime, Prienų raj.) vadovauja Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijai daugiau nei 10 metų ir labai prisideda prie lietuvių kalbos bei etnokultūros mokymo, padeda Kaliningrado srities lietuviams pažinti Lietuvos kultūrą ir istoriją, populiarina jos kultūrinį paveldą ir nacionalines tradicijas.

Puoselėdamas lietuvių kalbą ir tradicijas A. Bartnikas ypatingą dėmesį skiria darbui su vaikais ir jaunimu. Dėl aktyvios ir kryptingos A. Bartniko veiklos Kaliningrado srityje ne tik vietos lietuviams, bet ir skirtingų tautybių gyventojams jau gerai žinomi Kristijone Donelaičio, Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Vydūno vardai.

A. Bartnikas apdovanotas Kaliningrado srities gubernatoriaus garbės medaliu (2007), Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“ (2009), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2011).

Lazdynėliuose. Emilijos Algaudės Bukontienės nuotraukos

Emilija Algaudė BUKONTIENĖ, Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos mokytoja, www.voruta.lt

Tolminkiemio žemė – Donelaičio šventovė.

Lazdynėlių giraitė – dvasios tvirtovė.

Iš Mažos ir Didžios – lietuviai kartu,

Sujungtos širdys sustojo ratu.

Rūta Daujotaitė Leonova

            Kiekvienais metais paskutinįjį gegužės šeštadienį didžiojo būrų dainiaus žemėje Tolminkiemyje organizuojama tradicinė literatūros ir muzikos popietė „Svečiuose pas Donelaitį“. Į ją jau daug metų suvažiuoja moksleiviai iš visos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto), atvyksta svečiai iš Lietuvos. Šiemet šventėje dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių iš Kaliningrado (Karaliaučiaus), Gurjevsko (Noihauzeno), Gusevo (Gumbinės), Krasnoznamensko (Lazdynų), Černiachovsko (Įsruties), Uljanovo (Kraupiško). Atvyko pilnas autobusas K. Donelaičio draugijos narių iš Šiaulių (jos vadovė Izolina Lingienė). Šventę organizavo Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas ir Kaliningrado mokytojas Algirdas Karmilavičius, pagrindinis renginio organizatorius.

Kalba kultūros atašė R. Gacevičienė. Stovi G. Skmaročius ir A. Karmilavičius

            Pirmiausia atvykome į K. Donelaičio tėviškę Lazdynėlius. Mokiniams papasakojome apie poetą, jo tėviškę, nuopelnus Lietuvai, padėjome gėlių, uždegėme žvakelę. Pasidžiaugėme prie paminklo sutvarkyta aplinka, žydinčiomis gėlėmis. Aplinką tvarko Gusevo (Gumbinės) lietuviško ansamblio vadovė Gražina Koliago.

            Iš Lazdynėlių keturi autobusai pajudėjo Tolminkiemio link, kur muziejuje prasidėjo šventė.

Kaliningrado 35-ojo licėjaus solistė G. Averlingytė

            Lietuvos Respublikos generalinio konsulato kultūros atašė Raminta Gecevičienė pasveikino susirinkusius, padėkojo už gražią šventę K. Donelaičio Tolminkiemyje, kur poetas gyveno 37-erius metus, organizatoriams Aleksui Bartnikui ir Algirdui Karmilavičiui.

            Susirinkusius sveikino Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus mokslinis bendradarbis Michail Badamšin.

Koncertuoja „Rūtelė“ (Gurjevskas)

            K. Donelaičio draugijos pirmininkas Euroregiono „Nemunas“ direktorius Gintaras Skamaročius pasidžiaugė, kad renginys tapo gražia tradicija, dėkojo muziejaus direktorei Liudmilai Silovai, organizatoriams Aleksui Bartnikui ir Algirdui Karmilavičiui ir visiems, kurie rūpinasi lietuviško žodžiu ir etnokultūra. Priminė, kad šioje žemėje išaugo tokie raštijos veikėjai kaip M. Mažvydas, K. Donelaitis, Vydūnas, kurio 150-osios gimimo metinės bus švenčiamos kitais metais, kad kultūra jungia kaimynines šalis.

            Muziejaus direktorė Liudmila Silova džiaugėsi, kad kasmet šventėje dalyvauja daug moksleivių ir svečių.

„Nadruvėlė“ (Gusevas)

Poetas iš Joniškio Jonas Ivanauskas kalbėjo apie K. Donelaičio reikšmę lietuvių literatūrai ir perskaitė savo kūrybos eilėraščius.

„Malūnėlis“ (Krasnoznamenskas)

            Atvykę moksleiviai atliko literatūrinę-muzikinę programą. Kaliningrado (Karaliaučiaus) 35-ojo licėjaus dainavo liaudies dainas ir deklamavo (vadovas A. Karmilavičius). Gurjevsko (Noihauzeno) vaikų ir jaunimo centro vaikų folkloro ansamblis „Rūtelė“ (vad. Irena Tiriuba ir Elena Jegorova) atliko folklorinę programą ir deklamavo eilėraščius. Černiachovsko (Įsruties) Pedagoginio instituto studentai deklamavo lietuvių poetų eiles. Deklamavo ir lietuvių liaudies dainas dainavo Gusevo (Gumbinės) 5-osios vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Nadruvėlė“ (vad. Gražina Koliago). Šventėje dalyvavo Černiachovsko (Įsruties) 4-osios vidurinės moksleiviai (vad. Ona Druseikaitė). Uljanovo (Kraupiško) vidurinės mokyklos moksleiviai deklamavo eilėraščius apie Tėvynę, K. Donelaitį ir Lietuvą (mokyt. E. A. Bukontienė).

I. Lingienė, T. Silova, A. Karmilavičius

            Kaip visada, didelis būrys ansamblio „Malūnėlis“ dalyvių atvyko iš Krasnoznamensko (Lazdynėlių) (vad. Alma Janvariova ir Jonas Asakavičius). Šis ansamblis dažnai dalyvauja įvairiuose Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) ir Lietuvos renginiuose. Ansamblis dainavo lietuvių liaudies dainas, skambėjo solisto Aleksejaus Ohman ir dueto Anos Trofimovos ir Angelinos Kotovos atliekamos dainos.

Uljanovo moksleiviai ir šventės organizatoriai

            Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas papasakojo apie Pilypą Ruigį. Tai kalbininkas, lietuvių raštijos darbuotojas, giesmių vertėjas ir kūrėjas, skelbęs lietuvių liaudies dainas. Buvo Gumbinės raj. (Gusevo) Valtarkiemio (Olchovatkos) evangelikų liuteronų kunigas, bendravo su K. Donelaičiu, rinko smulkiąją lietuvių tautosaką. P. Aleksas parinko jo surinktų mįslių, jas išvertė į rusų kalbą ir paskelbė konkursą, kuriame moksleiviai labai aktyviai dalyvavo ir džiaugėsi gautais prizais.

Prie kapo

            K. Donelaičio draugijos  Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė, atvykstanti į Tolminkiemį jau 32-ąjį kartą, pasidžiaugė, kad šiauliečių talkos šiemet nelabai reikėjo, nes aplinka sutvarkyta, jie pasodino atsivežtas gėles. P. Izolina dėkojo A. Bartnikui, A. Karmilavičiui, muziejaus direktorei L. Silovai, įteikė suvenyrus ir, kaip ir kiekvienais metais, moksleiviams atvežė „Rūtos“ fabriko saldainių ir lietuviškų knygų.

            Asociacijos pirmininkas A. Bartnikas padėkojo moksleiviams, mokytojams ir visiems dalyviams už renginį, už tai, kad moksleiviai nori mokytis lietuvių kalbos ir išreiškė norą, kad iš Lietuvos būtų daugiau tokių organizatorių ir atvykstančių ekskursijų.

            Po renginio moksleiviai pietavo, nes organizatoriai jiems parūpino sausą davinį, jie gavo ženklelius su K. Donelaičio portretu, žurnalų „Donelaičio žemė“, bukletų iš parodų su grafikos ir gintaro darbais, skirtais K. Donelaičiui.

            Papietavę, pavaikščioję poeto takais, padėję gėlių ir uždegę žvakelę prie kriptos, tarsi pabendravę su poetu ir atsisveikinę iki kitų metų išvykome į Gusevą (Gumbinę) prie paminklo K. Donelaičiui.

Jasnoje Polianoje prie Žirgo skulptūros

            Džiaugiuosi, kad mūsų moksleiviai noriai dalyvauja šioje šventėje, žino apie poetą, kad kasmet atvykstame į Tolminkiemį, kai kuriais metais ne po vieną kartą. Šiemet į literatūros ir muzikos šventę važiavo mokyklos direktorius muziejininkas Jurij Uzercov, prieš 30 metų mokykloje įkūręs kraštotyros muziejų, kuriame daug medžiagos ne tik apie apylinkę, bet ir visą sritį, šio krašto šviesuolius. Kartu važiavo ir užklasinio darbo organizatorė Žana Gasparova. Direktorius išvykos metu papasakojo apie pravažiuojančias vietoves, sustojome Jasnoje Polianoje (Trakėnuose), kur 1732m. karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsakymu įkurtas žirgynas, kur buvo auginama 1200 trakėnų veislės žirgų, atidengtas paminklas žirgui. Pabuvojome parke prie ąžuolo ir žirgo skulptūros.

            Gamta tą dieną nepagailėjo gero oro ir saulės, visų nuotaika buvo gera. Ačiū organizatoriams A. Bartnikui ir A. Karmilavičiui ir visiems prisidėjusiems prie šios šventės. Ačiū už saldžiąsias dovanėles ir gautus suvenyrus.

Renginio dalyviai. Iš kairės: LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša, Kalbos premijos laureatas Aleksas Bartnikas. Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Dr. Lina Skeberdytė, LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto biuro patarėja

Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti Signatarų namuose surengė Spaudos pusryčius, kurių metu Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas buvo paskelbtas keturioliktuoju Kalbos premijos laureatu. Komisija vienbalsiai nutarė jam skirti premiją už ilgametį lituanistikos, etnokultūros ir lietuvių kalbos mokymo plėtojimą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje.

Seimo Pirmininko pavaduotoja, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė, sveikindama renginio dalyvius Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga, priminė, kad šios dienos minėjimas jau turi kuklią istoriją, kuri prasidėjo, kai buvo minimos šimtosios Spaudos atgavimo lietuviškais rašmenimis ir teisių lietuvių kalbai atgavimo metinės. I. Degutienė pabrėžė, kad galime didžiuotis šia labai lietuviška švente, nes tai buvo viena iš didžiųjų mūsų tautos taikių pergalių. Profesorės Viktorijos Daujotytės žodžiais, „gindami lituanistiką – giname Lietuvos valstybę“. Irena Degutienė, baigdama savo kreipimąsi, pasakė, kad Kalbos dieną minime ne tik viltingai nusiteikę, bet ir sergėdami bei būdraudami.

Spaudos pusryčių pranešimą apie lietuvių kalbos reikšmę Lietuvai ir lietuvių tautai skaitė Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros doc. dr. Naglis Kardelis, kuris lietuvių kalbą prilygino dvasinei žemei: „Tai mūsų būties namai, kuriuos turime sergėti ne mažiau nei Lietuvos teritoriją.“

Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, atkreipusi dėmesį į nuolat girdimą informaciją apie įvairiuose Lietuvos kampeliuose klestinčią lituanistinę veiklą, nutarė pasidomėti, koks lituanistinis gyvenimas vyksta Lietuvos savivaldybėse. Gerąja patirtimi apie lituanistines veiklas su renginio dalyviais pasidalino Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Skobienė.

Lietuvos savivaldybių suteikta informacija atskleidė, kad regionuose lituanistinis gyvenimas yra labai įvairus ir turtingas. „Apie tai šiandien išgirdome iš savivaldybių atstovių. Labai tikimės, kad didėjantis rūpestis arba bent jau susidomėjimas lituanistika didins ir kritinę masę, kuri įtvirtins lituanistikos dalykų pozicijas universitetuose bei telks prie lituanistikos naujų ir jaunų žmonių. O tai galėtų atverti ir naujų lituanistikos perspektyvų“, – teigė I. Degutienė.

Žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos Bortkevičienės (1873–1945) atminimą įamžinanti premija skiriama už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms, institucijoms.

Aleksas Bartnikas (gimęs 1944 m. Kuišių kaime, Prienų r.) vadovauja Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijai daugiau nei 10 metų ir labai prisideda prie lietuvių kalbos bei etnokultūros mokymo, padeda Kaliningrado srities lietuviams pažinti Lietuvos kultūrą ir istoriją, populiarina jos kultūrinį paveldą ir nacionalines tradicijas. Puoselėdamas lietuvių kalbą ir tradicijas, A. Bartnikas ypatingą dėmesį skiria darbui su vaikais ir jaunimu. Dėl aktyvios ir kryptingos A. Bartniko veiklos Kaliningrado srityje ne tik vietos lietuviams, bet ir skirtingų tautybių gyventojams jau gerai žinomi Kristijone Donelaičio, Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Vydūno vardai. A. Bartnikas apdovanotas Kaliningrado srities gubernatoriaus garbės medaliu (2007), Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“ (2009), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2011). Autorė yra LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto biuro patarėja

http://mokslolietuva.lt/2017/06/2017-metu-kalbos-premijos-laureatas-aleksas-bartnikas/

Aleksas BARTNIKAS, lietuvių kultūros šventės organizacinio komiteto narys, www.voruta.lt

    2017 spalio 6 dieną Kaliningrado srities Krasnoznamensko (Lazdynų) rajono miestelyje Dobrovolske (Pilkalnyje) įvyko 18-oji tradicinė lietuvių kultūros šventė, į kurią atvyko 31 kūrybinis kolektyvas ir 15 jaunųjų bei jau patyrusių amatininkų. Žavinga pasirinkimo šventės vieta. Pilkalnis yra turtingas lietuvių kultūros ir raštijos paveldu. Čia 18 ir 19 amžių sandūroje gyveno ir kūrė žymus švietėjas, lietuvių kalbos gramatikos autorius,  300 lietuviškųjų patarlių ir priežodžių, vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodyno sudarytojas, pirmosios lietuvių kalba parašytos istorinės poemos „Pilkalnis“ ir lietuvių kultūros veikėjas Kristijonas Gotlibas Milkus. Įdomu ir tai, kad dabartinio Dobrovolsko herbas tapo tradiciniu, kuriame pavaizduoti trys auksiniai malūnai ir sidabrinė pilies sienos dalis. Tų Pilkalnio autentiškų  malūnų jau seniai nebėra. Juos primena tik miestelio aikštėje esantys mediniai maketai. Ir šventės pavadinimas susijęs su šiais istoriniais simboliais.

    Susirinkusius į šią gražią ir jaudinančią šventę dalyvius šiltai sveikino Krasnoznamensko miesto apygardos meras Vladimiras Sitniukas, kuris pasidžiaugė prasmingo bendradarbiavimo patirtimi su Šakių ir Jurbarko savivaldybėmis.    Krasnoznamensko rajone lietuvių gyvena apytikriai 15 procentų visų gyventojų… Taip pat sveikinimo žodžius tarė Kaliningrado regioninės lietuvių nacionalinės kultūrinės autonomijos pirmininkas Alvydas Muliuolis, Kaliningrado srities deputatų Dūmos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Bogdanovas, Lietuvos Respublikos konsulato Sovetske laikinai einantis konsulo pareigas Bronius Stasys Makauskas, Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Raminta Gecevičienė.

Nacionalinių kultūrinių visuomeninių organizacijų vardu susirinkusius pasveikino Kaliningrado srities nacionalinių kultūrinių bendrijų prezidiumo pirmininkas Nadiras Agejevas; Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas; regioninės visuomeninės organizacijos „Kultūros ryšiai: „Kaliningradas-Jakutija-Šiauriečiai“ pirmininkas Vladimiras Okojomovas.

    Šventės muzikos programą pradėjo Dobrovolsko (Pilkalnio) vaikų folkloro ansamblio „Malūnėlis“dalyvis Aleksejus Ochmanas, atlikęs iš Liudviko Rėzos dainyno dainą „Leisk mane tėveli žirgužį girdyti…“ Lietuvišką muziką įvairiais žanrais pristatė vaikų folkloro ansambliai „Rūtelė“ – vadovė Irena Tiriuba, „Nadruvėlė“ – vadovė Gražina Koliago, „Malūnėlis“ – vadovė Alma Janvariova, taip pat vaikų vokalinės grupės „Saulutė“ – vadovė Alma Janvariova; „Mokomės žaisdami“ – vadovė Tatjana Pavlova. Žiūrovų ovacijų sulaukė suaugusių  lietuviškų vokaliniai kolektyvai: Kaliningrado (Karaliaučiaus) vyrų ir moterų ansambliai „Pėnkė vaikee“ ir „Gabija“- vadovas Algirdas Karmilavičius; Sovetsko (Tilžės) moterų ansambliai „Tilzita“ ir „Birutė“ – vadovės Eugenija Jucienė ir Nijolė Kiseliova.

     Neišdildomą įspūdį paliko šventės svečių pasirodymas: lietuviškos tradicinės ir šiuolaikinės muzikos Jurbarko ir Virbalio kapelos „Santaka“ ir „Pliumpa“ – vadovai Petras Pojavis ir Alfonsas Juškevičius, Kaliningrado (Karaliaučiaus) lenkiškos muzikos ansamblis  „Krulevčanė“ ir ukrainietiškos dainos klubas „Svitanok“ – vadovai Andrejus Androsiuk ir Vladislavas Lysyj. Nustebino koncerto žiūrovus Kaliningrado (Karaliaučiaus) prūsų postfolko grupė „Kellan“- vadovas Ilja Ivašovas.

    Krasnoznamensko (Lazdynų) rajono saviveiklos kūrybiniai kolektyvai pradžiugino žiūrovus rusiška liaudės muzika. Tarpe jų vaikų folkloro ansamblis „Beseduška“ – vadovė Olga Cygankova;  vokalinis ansamblis „Ivuška“ ir kazokų dainos liaudės ansamblis “Ataman“- vadovas Jonas Asakavičius: liaudės folkloro ansamblis „Čebotucha“ – vadovė Ioanna Romanovskaja; kazokų dainų duetas „Stanica“ Nustebino Asakavičių šeimos vokalinis instrumentinis ansamblis, kuris tapo 2017 metų muzikuojančių šeimų konkurso „Gaidų pynė“ laureatu.

     Šventei gražiai pasiruošė ir solistai, kurie atliko įvairių tautų muziką. Tai Elizaveta Gizatullina, Alina Selivanova, Armida Chadirian, Arina Jančiaras.

    Daug dėmesio sulaukė dailiųjų amatų paroda. Lietuvių ir rusų liaudies meno tematika dirbinius paruošė patyrę amatininkai ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) 32-osios gimnazijos moksleiviai – vadovė Viktorija Kuznecova.

   Neapsiėjo ir be lietuviškų vaišių ir patiekalų. Šventės dalyviai paskanavo cepelinų, šilkinės košės, šakočio ir įvairių saldumynų.

   Šventės dalyviai ir svečiai aukštai įvertino renginio lygį ir liko dėkingi jo pagrindiniams organizatoriams: Kaliningrado srities lietuvių regioninei nacionalinei kultūrinei autonomijai (projekto vadybininkas ir koordinatorius Algirdas Karmilavičius), Krasnoznamensko miesto apygardos administracijai ir tiesioginiams organizatoriams ir vykdytojams Almai Janvariovai ir Jonui Asakavičiui – vietos lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytojams ir Annai  Asakavičius -  Dobrovolsko (Pilkalnio) kultūros namų direktorei. Lietuvių kultūros šventę parėmė Kaliningrado vyriausybė. Moksleivių dalyvavimą renginyje parūpino Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija bei Mažosios Lietuvos lietuviu draugija Čikagoje.

Aleksas BARTNIKAS, Karaliaučius, www.voruta.lt

2017 gruodžio 9 d. Labguvoje, dabartiniame Poleske, miesto vidurinės mokyklos Aktų salėje įvyko tradicinis 16-asis Karaliaučiaus krašto vaikų muzikos festivalis „Skambėk, skambėk lietuviška dainele“. Lietuviškos muzikos šventėje dalyvavo beveik 200 atlikėjų. Tarp jų 4 folkloro ansambliai, 8 vokalinės grupės, 11 solistų.

Festivalio dalyvius širdingai sveikino Polesko miesto apygardos vadovas Aleksejus Museičiukas, Karaliaučiaus krašto lietuvių nacionalinės kultūrinės  autonomijos pirmininkas Alvydas Muliuolis, Karaliaučiaus Vyriausybės Vidaus politikos ministerijos ekspertas Olegas Panasenko, LR Generalinio konsulato kultūros atašė Raminta Gecevičienė, Karaliaučiaus švietimo ministerijos atstovė Alla Isajeva.

Vertinimai vyko pagal tokias nominacijas, kaip meistriškumas, artistiškumas, sceninė kultūra, originalumas, repertuaro pasirinkimas. Visi atlikėjai buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanėlėmis. Specialų prizą už atliktą lietuvišką dainą kultūros atašė Raminta Gecevičienė įteikė Karaliaučiaus vaikų ir jaunimo rūmų liaudies muzikos ansambliui „Večiorki“.

Festivalio pagrindiniai organizatoriai:  Karaliaučiaus krašto lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija, regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija drauge su Polesko miesto apygardos administracija.

O vaikų muzikos festivalį parėmė Karaliaučiaus krašto lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugija. Festivalio organizacinis komitetas dėkingas festivalio koordinatoriui lietuvių kalbos mokytojui Algirdui Karmilavičiui.

Elenos Vasiljevos nuotr.

Aleksas BARTNIKAS, Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas, Tilžė, www.voruta.lt

2018 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos konsulatas Sovetske surengė priėmimą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga.

Susirinko gausus būrys Tilžės (dab.Sovetsko), Gastų (dab.Slavsko), Ragainės (dab.Nemano) ir Lazdynų (dab.Krasnoznamensko) lietuvių bendruomenės narių, konsulinės apygardos kultūros ir švietimo įstaigų atstovai.

 Susirinkusius pasveikino LR konsulato Sovetske vadovas ministras patarėjas Bronius Makauskas, Sovetsko miesto apygardos vadovas Nikolajus Voiščevas, Kaliningrado Dūmos deputatas Eugenijus Abarius, Tilžės (Sovetsko) Kristaus Prisikėlimo bažničios klebonas Anupras Gauronskas.

Daug emocijų ir įspūdžių sukėlė  išrinkta šimtmečio kūriniu daina „Lietuva brangi“, kurią atliko LR generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas Olegas Skinderskis. Taip pat muzikinį sveikinimą dovanojo Pilkalnio (dab. Krasnoznamensko) vaikų folkloro ansamblio „Malūnėlis“ (vadovė Alma Janvariova) muzikinė kanklininkių grupė.

Renginio pabaigoje jo dalyviai buvo pakviesti prie šventinio stalo, kur turėjo galimybę paragauti įvairių skanėstų, tarp kurių buvo ir pasakiškai skanus šventiškas tortas.

A. Bartniko nuotraukos

Emilija Algaudė BUKONTIENĖ, Karaliaučius, www.voruta.lt

Pasibaigus mokslo metams Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai, lietuviškų ansamblių vadovai renkasi į tradicinį vasaros seminarą, kurį organizuoja Kaliningrado srities regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas. Jis vyksta vis kitame regione, kad būtų galima susipažinti su Lietuva, jos įžymiomis vietomis. Šiemet rinkomės Tauragėje, mieste prie Jūros upės, neseniai atšventusiame 511-ąjį gimtadienį. Seminaro tema – „Tauragės ir Kaliningrado ugdymo įstaigų lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytojų bendradarbiavimo ir partnerystės santykių plėtojimas švietimo ir kultūros srityse“.

                      Pirmąją seminaro dieną buvome šiltai priimti Tauragės rajono savivaldybės mero Sigito Mičiulio ir Švietimo skyriaus vedėjo Egidijaus Šteimanto. Meras papasakojo apie Tauragę, joje puoselėjamą kultūrą, investicijas, tarptautinį bendradarbiavimą, plėtojamą žaliąją energetiką, industrinį parką, miestą, kur rytojus kuriamas šiandien.

                      Švietimo skyriaus vedėjas Egidijus Šteimantas pademonstravo filmą apie Tauragę, jos istoriją, gamtą, atnaujintas viešąsias erdves, išvystytą mokyklų ir darželių tinklą.

                         A. Bartnikas, dėkodamas už priėmimą, sakė, kad tai 16-oji savivaldybė, kurioje lankomės pažintinio seminaro metu ir 1-oji, kur seminaras prasideda nuo susitikimo su rajono meru. Asociacijos pirmininkas papasakojo apie lietuvybės puoselėjimą krašte, kur lietuvių kalba dėstoma Baltijos I. Kanto universitete, vedamos lietuvių kalbos pamokos, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvai, veikia trys lietuviško folkloro ansambliai. Kasmet organizuojamos lietuvių kalbos olimpiados, lietuviškos dainos, konkursai, literatūros ir muzikos popietė Tolminkiemyje. Šis kraštas – tai lietuvių raštijos ir kultūros lopšys, todėl stengiamasi išlaikyti tą dvasią.

                      Tauragės rajono meras S. Mičiulis kiekvienam seminaro dalyviui padovanojo po tauragiškio grafiko Alfonso Čepausko darbų albumą.

                      Lankėmės Tauragės moksleivių kūrybos centre, įsikūrusiame pilyje. Direktorė Jolanta Kazlauskienė, dirbanti nuo centro įsikūrimo pradžios, dalijosi neformaliojo ugdymo patirtimi. Centre renkasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji – mokytojai senjorai. Dirba 20 mokytojų, 14 kitų darbuotojų, būrelius lanko apie 800 moksleivių. Veikia dailės klasės, šiemet išleista 18-oji laida. Jas baigę gauna neformaliojo meno pažymėjimą, dailės studijų programa laisvesnė. Centre veikia įvairūs muzikiniai kolektyvai: vokalinio meno, modernaus folkloro studija „Gervės“, dainavimo studija, šokėjų grupės, „Pilies teatras“, kuriam vadovauja direktorė, amatų, technologijos, kalbų, keramikos, informacinių technologijų, siuvimo-modeliavimo, aerobikos būreliai, fotostudija „Kadras“. Direktorė papasakojo apie organizuojamus renginius, dalyvavimą įvairiuose konkursuose, koncertinius maršrutus, stovyklavietę, kolektyvo tradicijas, vakarėlius ir šventes, apie tai matėme filmą.

                      Lankėmės Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, apžiūrėjome ekspozicijas ir parodas, dalyvavome ekskursijoje po Tauragę, klausėmės gidės pasakojimo apie miesto istoriją, pabuvojome prie esančių paminklų, katalikų Šv. Trejybės ir evangelikų liuteronų bažnyčiose.

                      Kitą dieną vykome į Bitėnus, lankėmės M. Jankaus muziejuje, kur p. Laimutė Žemgulienė papasakojo apie muziejų, jo eksponatus, Martyną Jankų, Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos, visuomenės veikėją, publicistą, Tilžės akto signatarą, tautinio sąjūdžio veikėją, spaustuvininką, gimusį Bitėnų kaime, apie jo šeimą. Šis Mažosios Lietuvos patriarchas – Rambyno sergėtojas, rašė ir rengė publicistines ir grožines knygas, kalendorius, eilėraščius, rinko tautosaką, laikė uždraustą lietuvišką spaudą, iš kur knygnešiai ją gabeno į Didžiąją Lietuvą. Jo palaikai iš Vokietijos 1993m. perkelti į Bitėnus. Apžiūrėjome paveikslų sodą, kur vyksta dailininkų plenerai.

                      Atvykome į Bitėnų kapinaites, kur mus lydėjo M. Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Prie kapinių pasitinka užrašas „Spindulys esmi šviesos begalinės“. Direktorė papasakojo apie Bitėnus, kapinaites, kurių projektą kaip Mažosios Lietuvos panteoną parengė architektai Marija ir Martynas Purvinai, papasakojo apie čia besiilsinčius krašto šviesuolius. Pabuvojome prie kenotafo K. Donelaičiui, Valterio Kristupo Banaičio, Jono Vanagaičio, Elenos Grigolaitytės Kondratavičienės, Martyno Jankaus, Vydūno ir kitų kapų. Prie Vydūno kapo ne tik klausėmės p. Liudvikos pasakojimo apie žymaus rašytojo, dramaturgo, filosofo, kultūros veikėjo gyvenimą, jo nuopelnus lietuvių tautai, bet sudainavome dvi jo dainas.

                      Grožėjomės nuo Rambyno atsiveriančiu kraštovaizdžiu, Nemuno vingiu. Papietavę kavinėje „Senasis Rambynas“, atvykome į Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centrą, klausėmės pasakojimo apie jo veiklą, vykdomas edukacines programas: duonelės kepimą, medžio drožybą, pinikus, pynimą iš vytelių ir karklų, audimą staklėmis, karpinius, karoliukų, gintarų vėrimą, mokėmės vilnos vėlimo paslapčių, ragavome senovinio žemaitiško šiupinio, giros ir kitų valgių.

                      Paskutiniąją seminaro dieną praleidome „Šaltinio“ progimnazijoje, kur buvome labai šiltai sutikti. Direktorė Jūratė Lazdauskienė papasakojo apie mokyklą, kur puoselėjamas tautiškumas, meno saviveikla, grojo pučiamųjų instrumentų orkestras, mokiniai dainavo liaudies dainas, grojo, šoko, vietos tarme pasakojo padavimus. Apžiūrėjome mokyklą, jos kabinetus, bendravome su mokytojais ir moksleiviais. Švietimo skyriaus vedėjas E. Šteimantas sakė, kad tai geriausia mokykla šiame regione.

                      Vakaronėje mokytojai ir ansamblių vadovai aptarė aktualius darbo klausimus, maloniai bendravo. Greitai prabėgo trys dienos, buvo apibendrintas seminaro darbas, dalyviams įteikti pažymėjimai.

                      Seminarą finansavo Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, jo programą ruošė Tauragės pagalbos mokytojų ir mokinių centro direktorė Vida Mejerienė, kuri visas seminaro dienas mus lydėjo, rūpinosi sklandžia jo eiga. Nuoširdžiai dėkojame Tauragės rajono merui Sigitui Mičiuliui ir Švietimo skyriaus vedėjui Egidijui Šteimantui, „Šaltinio“ progimnazijos bendruomenei, „Santakos“ muziejaus ir Tauragės moksleivių centro darbuotojams už priėmimą, gražias bendravimo akimirkas ir visiems, prisidėjusiems prie seminaro organizavimo. Ačiū asociacijos pirmininkui už įspūdingą seminarą ir patirtus įspūdžius.

www.voruta.lt

Gegužės 26 dieną Tolminkiemyje, literatūros klasiko Kristijono Donelaičio memorialiniame muziejuje (Čistyje Prudy, Nesterovo rajonas) įvyko Kaliningrado srities vaikų kasmetinė tradicinė literatūros ir muzikos popietė, kurioje dalyvavo virš šimto krašto moksleivių, lankančių lietuvių kalbos bei etninės kultūros užsiėmimus. Skambėjo Lietuvos poetų eilės,  liaudies  ir šiuolaikinės dainos vaikams, kurias atliko vaikų folkloro ansambliai „Malūnėlis“, „Rūtelė“, „Nadruvėlė“ ir vokalinės grupės iš Dobrovolsko (Pilkalnio), Gurjevsko (Romuvos), Gusevo (Gumbinės), Nemano (Ragainės), Sovetsko (Tilžės) ir Kaliningrado (Karaliaučiaus).

Šventės dalyvius sveikino LR Generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Raminta Gecevičienė, Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas, Kristijono Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Silova, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Saulius Spangevičius.

Susirinkusius taip pat pasveikino Šiaulių miesto Donelaičio draugijos pirmininkė Izolina Lingienė. Dauguma šios draugijos narių  kamerinio choro „Bičiuliai“ dalyviai. 50 šiauliečių, Kristijono Donelaičio brangintojų jau 33 kartą atvyko ne tik įkvėpti poeto klasiko dvasios, bet ir patalkininkauti. Šįkart Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose pasodino 10 atvežtų iš Lietuvos ąžuoliukų, Tolminkiemyje patvarkė bažnyčios ir klebonijos aplinką.

Daug teigiamų  emocijų sukėlė Šiaulių dramos teatro aktoriaus Vlado Baranausko pasirodymas ir Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus bendradarbės, rašytojos  Marinos Berežnaja pristatymas  savo naujo meninio veikalo, pasakos apie Donelaičio katiną.

Šventės dalyvius sudomino Donelaičio „Metų“ ištraukos, kurias ispanų ir prancūzų kalbomis skaitė vertėjos Karolina Masiulytė-Paliulienė ir Carmen Caro Dido.

Vaikai ir renginio svečiai taip pat aplankė Kristijono Donelaičio gimtinę Lazdynėliuose ir poeto paminklą Guseve (Gumbinėje).

Organizavo popietę Kaliningrado regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija drauge su Kaliningrado srities lietuvių regionine nacionaline kultūrine autonomija. Projekto vykdytojas –  lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Karmilavičius. Pagrindiniai jos rėmėjai LR Švietimo ir mokslo ministerija ir Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugija.

Projekto koordinatorius  Aleksas Bartnikas

Kūrybinės stovyklos „Palikimas“ penktoji pamaina

Aleksas BARTNIKAS, Kūrybinės stovyklos „Palikimas“ projekto vadovas, www.voruta.lt

Pasibaigė Kaliningrado srities vaikų, besimokančių lietuvių kalbos bei etninės kultūros, kūrybinės stovyklos „Palikimas“ Šventojoje jau penktoji pamaina. Ankščiau stovyklautojų kuriamieji darbai buvo skirti žymiems lietuvių literatūros ir kultūros veikėjams Kristijonui Donelaičiui, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Liudvikui Rėzai ir Maironiui.

Šįkart pagal Vilhelmo Storostos (Vydūno) gyvenimo ir kūrybos visatą vaikai kartu su žinomais Lietuvoje animatoriais Valentu Aškiniu ir Jūrate Leikaite-Aškiniene kūrė trumpametražinį animacinį dokumentinį  filmą „Vydūnas. Vaikystės varpų gaudesys“. Filmą konsultavo Vydūno kūrybos tyrinėtojas dr. Vaclovas (Vacys) Bagdonavičius.

Nuorodos: filmo lietuviška versija https://www.youtube.com/watch?v=y_BwD2Do7-Q&t=944s, filmo rusiška versija  https://youtu.be/6imipXNxmkA

Filmo pirmoje dalyje pasakojama apie Viliaus Storostos (Vydūno) vaikystę, pateikiant eilę citatų iš Vydūno knygų. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, tarsi pats Vilius Storosta pasakotų mums savo gyvenimo istoriją. Filmo antroji dalis tai pjesės „Pasveikimas“ analizė ir vizualizavimas animacijos priemonėmis, parodant svarbiausias ir įspūdingiausias pjesės dalis.

Kuriant filmą dalyviai susipažino su skirtingomis animacijos filmavimo (fotografavimo) technikomis, giliau pažino animacijos meno gimimo ir raidos istorinius etapus, įgijo žinių apie lietuvių animacijos kūrėjų darbus. Taip pat jaunieji kūrėjai susipažino su animacinių-dokumentinių filmų kūrybos ypatumais ir pagrindiniais principais. Praktinių užsiėmimų metu stovyklautojai turėjo sukurti savo autorinį filmo  konceptą, scenarijų, personažus, fonus (peizažus ir interjerą), garso takelį, nupiešė animaciją, nufilmavo ir sumontavo savo filmą.

Dirbdami bendroje komandoje projekto dalyviams pavyko sukurti visos grupės animacinį-dokumentinį filmą „Vydūnas. Vaikystės varpų gaudesys“, kuris jau buvo rodomas stovyklos uždarymo metu.

Jaunus kūrėjus su pasiekimais šiltai pasveikino filmo pirmieji žiūrovai, svečiai: LR Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas, LR Generalinio konsulato Kaliningrade generalinis konsulas Olegas Skinderskis, sveikatos centro „Energetikas“ vadovybės atstovė Rita Matulevičienė, žurnalo „Donelaičio žemė“redaktorius Algis Vaškevičius, baltų kultūros ir mokslo paramos fondo pirmininkas Sigitas Šamborskis.

Reikšmingas buvo ir vaikų išankstinis pasiruošimas: Vydūno atminimo pagerbimas prie jo kapo Bitėnuose, lankymas Vydūno kultūros centre Kintuose, dokumentinio filmo „Tamsoje būti Šviesa“ stebėjimas ir jo apsvarstymas. Taip pat apie filosofą vaikai rinko medžiagą ir ruošė pristatymus (prezentacijas).

Greta kūrybinės veiklos stovyklautojai dalyvavo pažintinėse ekskursijose į Palangą ir Klaipėdą, lietuvių kalbos etiketo užsiėmimuose, sportavo baseine ir atvirose aikštelėse, poilsiavo prie jūros. Daug įspūdžių paliko giedotojų grupė „Kadujo“ iš Kauno (vadovė dr. Laura Lukenskienė). Dainininkės pamokė vaikus žaisti lietuvių liaudės  žaidimus, išmokė jos kelių Vydūno dainų.

Apie stovyklos kasdienybę videoklipo nuoroda: https://youtu.be/uC5DkV6-JP8

Numatomas vaikų sukurto filmo platus pristatymas kaip Kaliningrado srityje, taip ir Lietuvoje.

Kūrybinės stovyklos pagrindinis rėmėjas LR Švietimo ir mokslo ministerija. Taip pat prie šio projekto prisidėjo Čikagos Mažosios Lietuvos draugija.

 Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2013 m. liepos 20 d. Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga kartu su Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija autobusu iš Vilniaus Lukiškių aikštės išvyko į dviejų dienų ekskursiją „Donelaičio žemės įkvėpimas…“ maršrutu Vilnius–Tolminkiemis–Gumbinė–Lazdynėliai–Ragainė–Tilžė–Raušiai–Karaliaučius–Įsrutis–Vilnius. Žygio tikslas – prisiminti mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir paminėti artėjantį jo 300 metų gimimo jubiliejų (2014 01 01).

Kelionės organizatoriai LBKS senatorius Donatas Balčiauskas ir Daina Janilionienė tikrai nesuklydo patikėdami kelionės rūpesčius turistinei agentūrai VšĮ „Ditmos projektai ir Ko“.

Visos kelionės metu jis pasakojo apie pravažiuojamas vietoves, svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, gamtos ir arhitektūros paminklus. Jam talkino urbanistas prof. habil. dr. Jurgis Vanagas, Baltijos krantų tyrėjas prof. habil. dr. Rimas Žaromskis, istorikė prof. habil. dr. Aldona Prašmantaitė ir kt.

Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Čia veikė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kt. lietuvių raštijos veikėjai. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir  lietuvių kalbos gramatika, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos ir pan. O nepamirštama knygnešių gadynė!

Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a. Tačiau paskutiniu metu jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį – Tollmingkehmen. Bet kaip velnias kryžiaus bijo lietuviško pavadinimo. Priminsiu, kad iki 1948 m. visi krašto gyvenviečių ar hidronimų pavadinimai pakeisti į rusiškus, neturintys jokio ryšio su buvusiais. Tačiau per paskutinius penkiolika metų požiūris į senąją krašto istoriją pasikeitė į gerą pusę. Jau ne viena karta užaugo. Pagal paskutinį gyventojų surašymą Karaliaučiaus krašte gyvena tik apie 10 tūkst. lietuvių. Dabar dokumentuose tautybė jau nebenurodoma. Lietuviai tremtiniai, negalėdami grįžti į sovietinę Lietuvą, apsigyveno Kaliningrado srityje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems buvo suteikti butai, taip sudaryta galimybė grįžti į Tėvynę. Daugelis tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lietuvą. Yra daug mišrių šeimų jau nebekalbančių lietuviškai, nors vaikus dar leidžia į lietuvių kalbos būrelius ar fakultatyvus. Dar prieš penkiolika metų krašte veikė 16 lietuviškų draugijų, dabar vos kelios. 18 mokyklų ir 2 darželiuose mokoma lietuvių kalbos kaip fakultatyvas ar būreliuose. Apie 1000 vaikų lanko įvairių formų būrelius. Veikia 7 vaikų folkloro ansambliukai. Dirba 27 mokytojai (8 iš Lietuvos, tačiau tokių patriotų vis mažėja). Prieš 7–8-ius metus buvo bandoma įkurti atskirą lietuvišką mokyklą Tilžėje (rėmė ir Lietuva), tačiau vietos valdžia vis vilkino, išsisukinėjo ir to padaryti nepavyko. Be savo mokyklos bet kokios tautinės mažumos likimas aiškus – jos nebeliks. Baltijos federaliniame I. Kanto universitete Kaliningrade yra mokoma ir lietuvių kalbos.

Po karo išnaikinus ar ištrėmus tikruosius krašto gyventojus (vokiečius ir lietuvininkus) bei atkėlus rusakalbius, pakeitus rusiškais visus vietovių bei vandenvardžių pavadinimus, buvo pradėta kurti nauja krašto visuomenė ir istorija, naikinant visą vokišką (ar lietuvišką) krašto praeitį, istoriją, architektūrą, lyg čia iki tol nebuvo jokios civilizacijos.

Krašto visuomenė po truputį keičiasi (domimasi šio krašto praeitimi, atstatomi vokiško stiliaus pastatai), pradeda suprasti, kad čia klestėjo aukšta kultūra, kuri gali praturtinti ir šiuolaikinę visuomenę.

Kaliningrado srities plotas (15 100 km²) apie keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 108, o iš vakarų į rytus – 205 km. Sienos ilgis su Lietuva 280 km. Gyventojų – 937,7 tūkst. Nors joje yra jau ir turtuolių, tačiau trečdalis gyventojų skursta. Brangsta elektra ir komunaliniai mokesčiai (kompensacijų nebėra), maisto produktų ir kitų prekių kainos panašios kaip ir Lietuvoje, gal net aukštesnės, išskyrus degtinę, cigaretes, cukrų ar degalus. Net 90% gintaro pasaulyje iškasama prie Palvininkų (Jantarnyj), išgaunama nemažai naftos, žuvininkystė beveik žlugusi, veikia autoservisai, automobilių surinkimo įmonės, statomi prekybos centrai, tiesiami keliai. Pradeda vystytis perspektyvi ūkio šaka turizmas – atsiranda kaimo turizmo sodybos. Žemės ūkis nepajėgia gyventojų aprūpinti maistu (kaip ir sovietmečiu), nes daugiau nei pusė žemės nedirbama (įstatymas draudžia žemės pardavimą užsieniečiams).

Iš Vilniaus per Trakus, Aukštadvarį, Prienus, Marijampolę, Kybartus (čia kirtome valstybinę sieną su Rusijos Federacija – Lieponos upelį), Stalupėnus (Nesterovą) atvykome į mūsų pasaulinės reikšmės poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko ir evangelikų liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio paskutinę darbovietę Tolminkiemį.

Tolminkiemis (Čistyje Prudy), buv. gyvenvietė ir dvaras 21 km į pr. nuo Gumbinės, 21 km į pv. nuo Stalupėnų, 19 km į šr. nuo Geldapės, Šventainės (Russkaja) upės kr. krante. Apie 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla (1759 m. sudegė, 1760 m. atstatyta). 1682 m. pastatyta antra bažnyčia. 1747 m. perstatyta klebonija, 1760 m. įrengti vargonai, 1764 m. pastatytas namas kunigų našlėms. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XIX a. vidurio. Baigiantis II pasauliniam karui, 1944 m. rudenį, miestelio didelė dalis sugriauta.

Beje, Tolminkiemyje kunigavo (1600–21) ir Jonas Rėza (1576–1629), naujai perrašęs ir išleidęs Dovydo psalmes (1625). Čia kaip ir visame krašte labai daug gandrų, nes daugelis buvusių derlingų žemių dirvonuoja, užželia krūmynais, o kažkada jos maitino beveik visą Vokietiją.

2014 metais plačiai bus minimas K. Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejus.

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01 Lazdynėliuose (prie Gumbinės)–1780 02 18 Tolminkiemyje), kilęs iš Mažosios Lietuvos laisvųjų valstiečių. 1740 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo kantorium, rektorium Stalupėnų mokykloje. Nuo 1743 m. Tolminkiemio klebonas. Čia pastatydino mokyklą, kunigų našlių namą (abiejų išlikę pamatai), perstatė kleboniją, iš lauko akmenų pastatė bažnyčią. Be poezijos, kūrė muzikines kompozicijas, gamino muzikos instrumentus, barometrus ir kt., veisė sodą. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą, vaikų nesusilaukė. Parašė 6 eiliuotas pasakėčias: Lapės ir gandro česnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys (parašytos apie 1750–60, L. Rėza paskelbė rinkinyje Aisopas, 1824). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Svarbiausias kūrinys – poema Metai (parašyta ~1760–75), kurią L. Rėza pavadinęs Metais; 1818 m. išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Joje epiškai vaizduojamas R. Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, ryškūs baudžiauninkų paveikslai, kaimo buities, papročių vaizdai, lyriniai gamtovaizdžiai. Rašydamas hegzametru (kaip didieji antikos poetai) poetas pabrėžė lietuvių kalbos vertę ir autoritetą. Poema priskirtina šviečiamajam realizmui, joje žymūs klasicizmo bruožai. Metai išversti į 13 kalbų – vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų ir ispanų kalbas, kūrinio dalis (Vasaros darbai) – į japonų kalbą, įrašyti į UNESCO sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą (1977). Daug sveikatos senatvėje jam sugadino žemių separacijos byla su vietos dvaro amtmonu Teofiliu Ruigiu. Likimo ironija – abu buvo palaidoti vienas šalia kito po bažnyčios grindimis. Perlaidotas savo pastatytos bažnyčios, nugriautos 1950 m. ir vėl atstatytos 1971–1979 m. Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis (arch. Napaleonas Kitkauskas), išmūrytoje kriptoje. Tolminkiemyje veikia jo vardo memorialinis muziejus (įk. 1979). Priešais bažnyčią 1964 m. pastatytas memorialinis akmuo.

Bažnyčioje buvo deklamuojamos „Metų“ ištraukos, sugiedota giesmė „Dieve Tėve mielas“. Kriptoje ant K. Donelaičio kapo padėjome gėles. Įdomi ir klebonijos muziejinė ekspozicija (XVIII a. interjeras ir baldai); bus atkuriamas ir sodas.

Iš Tolminkiemio mus palydėjo smulkus lietutis, tačiau paskui bei kitą dieną oras buvo tikrai karštas ir saulėtas. Krašte dar yra plentų beveik prieš šimtmetį apsodintų medžiais, vietomis važiavome lyg žalia alėja. Beje, srityje labai intensyviai tiesiamos naujos automagistralės su dviejų lygių sankryžomis. Po kelių metų Lietuva galės tik pavydėti tokių naktį apšviečiamų kelių.

Krašte beveik nebeliko senųjų ūkinių pastatų, o ir gyvenamųjų namų vis mažėja, nyksta. Beveik visus raudonus čerpių stogus pakeitė pilkas šiferis, nors kai kur jau statomi gražūs ir nauji pastatai ar restauruojami senieji. Laukuose matosi raudonplytės nedidelės transformatorinės, naudojamos pagal senąją paskirtį (jų dar nemažai). Tačiau kraštas apleistas, vaizdas nykus, apgailėtinas – anksčiau tankiai apgyventame krašte liko mažai išretėjusių kaimų, atskirų sodybų.

Valtarkiemis (Ol’chovatka), gyvenvietė Romintos upės dš. krante, 12 km į pr. nuo Gumbinės, 10 km į šv. nuo Tolminkiemio, minima jau 1554 m. 1607 m. įsteigtas parapijos centras, pastatyta  bažnyčia (kelis kartus perstatyta, 1914 m. per I pasaulinį karą apgriauta, 1926 m. atstatyta; pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1870 m.). Po 1608 m. šalia jos įsteigta mokykla. Po 1709–11 m. didžiojo maro ir bado apgyvendintas kolonistų. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu (bokšto nebėra). Netoli išlikęs plytinės kaminas su gandralizdžiu. Valtarkiemyje kunigavo žymūs lietuvių raštijos veikėjai: 1650 (1656?)–63 m. Merkelis Švoba, 1664–92 m. Ernstas Dietzelius, 1692–1707 m. Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, 1708–49 m. Pilypas Ruigys, 1779–1822 m. Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822). Pastarasis (Įsruties precentorius 1776–79) susirašinėjo su K. Donelaičiu,iš jo našlės Annos Reginos gavo ir išsaugojo poemos Metai rankraščius.

Gumbinė (Gusev), miestas 25 km į r. nuo Įsruties, 36 km į v. nuo Eitkūnų, Romintos ir Pisos upių santakoje, 28 tūkst. gyv. Miesto teisės (1724), Lietuvos departamento (1736–1818), Gumbinės apygardos (1818–1945) centras. Nuo 1580 m. vietovė vadinama Gumbine. Nukentėjo nuo švedų, totorių antpuolių. 1812 m. žygiuodamas į Rusiją buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas I. 1910–14 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija. Gumbinės bažnyčioje krikštytas netoliese gimęs K. Donelaitis. Čia 1672–1708 m. kunigavo Michaelis Mörlinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas, 1787–1835 m. Karlas G. Keberis, išleidęs naują lietuvišką giesmyną (1832),  1823–25 m. Johanas Ch. Krause rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius.

Gumbinėje skaniai papietavome lietuvio įsteigtame restorane „Aelita“. Apžiūrėjome žemės ūkio kolegijos salėje prof. Otto Haicherto puikią freską „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“ (1913, restauruota 2008 05 25), išklausėme įdomų vietinio gido pasakojimą apie jos atsiradimą ir restauraciją. Zalcburgiečiai buvo liuteroniško tikėjimo tremtiniai. Gumbinėje ant postamento stovi K. Donelaičio biustas (2004 09 25, vietos skulpt. Nikolajus Tiščenka ir Vitalijus Chvalėjus). Džiugina kai kurie išlikę (atstatyti) senieji pastatai – buvusios Gumbinės apskrities administracijos pastatas su laikrodžiu ir kurantais, miesto simboliu tapusio briedžio bronzinė skulptūra, pastatyta 1912 m.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje vokiečių atstatyta ir naujai pašventinta 1752 m. zalcburgiečių statyta bažnyčia.

Lazdynėliai, 5 km į r. nuo Gumbinės, prie plento Eitkūnai–Karaliaučius, įkurti 1683 m. buv. karališkojoje girioje, kaip šatulinių kulmiškių kaimas. Pirmieji naujakuriai – šatuliniai valstiečiai iš D. ir M. Baičių: Ansas (Hansas) Donelaitis, Pričkus Vilošaitis, Kristupas Poseraitis. Čia gimė A. Donelaičio sūnusKristupas ir jo sūnūs: būsimasis poetas, ev. liut. kunigas Kristijonas Donelaitis(1714; po tėvo mirties 1720 m. išsikėlė į Karaliaučių), auksakaliaiFrydrichas irMikelis, Žirgupėnų kalvis ir smuklininkas Adomas ir 3 dukterys. XIX a. dvarą valdė dvarininkai von Belowai. K. Donelaičio atminimui Franco O. Tetznerio, Georgo J. J. Sauerweino ir Martyno Jankaus iniciatyva 1896 04 08 dvaro sode pastatytas paminklinis akmuo su įrašu Duonelaitis. Per I ir II pasaulinius karus sudegė Donelaičių sodyba, parkas, dingo paminklinis akmuo, visiškai sunaikinti kt. pastatai, kapinės. Minint K. Donelaičio 275 m. gimimo jubiliejų 1989 m. pasodinta ažuolų giraitė, 1992 m. pašventintas naujas paminklinis akmuo (arch. Napaleonas Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Šiemet naujai išasfaltuotas takas link jo. Padėjome gėles, sudainavome „Augo girioj ąžuolėlis“.

Toliau pasukome link Ragainės, pro sumenkusio Kraupiško (Uljanovo) bažnyčios liekanas. Tolumoje matėme prie Šešupės statomą Baltijos AE, kuri per pavasario potvynį avarijos atveju labai užterštų radioaktyviomis medžiagomis kaip tik dešinįjį Nemuno krantą Lietuvoje, nes čia nėra apsauginių pylimų kaip kairiajame.

Ragainė (Neman), miestas Nemuno kr. krante, 10 km į pr. nuo Tilžės, 12 tūkst. gyv. Aps. centras (1525–1944). Miesto teisės (1722). Skalvių žemėje 1397–1409 m. kryžiuočių pastatyta galinga mūrinė pilis vėliau perstatyta, pritaikyta kalėjimui ir teismui. Per II pasaulinį karą apgriauta, sovietmečiu kuriant filmus buvo sprogdinamos mūro sienos. Išlikę tik griuvėsiai ir priešpilio Laikrodžio bokštas. XIX a. pab. Ragainė tapo lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos vienu iš centrų. Čia spausdinti D. Lietuvai skirti laikraščiai Aušra (1883), Varpas, Ūkininkas, M. Lietuvai – Keleivis, Nemuno sargas, išspausdinta lietuviškų knygų. Sovietmečiu sugriauta daug senųjų pastatų. Bažnyčioje (1772; čia iki 1944 m. vyko lietuviškos pamaldos) nuo 1993 m. meldžiasi stačiatikiai, įrengta lietuvių katalikų bažnyčia,privati baldų parduotuvė, socialiniai butai. Ragainėje kunigavo Martynas Mažvydas (1549–63), Simonas Vaišnoras (1576–1600), Johannas Hurtelius (1635–66), Danielius F. Milkus (1788–1818), Karolis A. Jordanas (1832–51). Ragainės mokytojų seminariją baigė Vydūnas (1885–88), Vilius Bajoras, Jokūbas Stiklorius.

Prieš 450 metų (1563 05 21) Ragainėje mirė MartynasMažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai“ (1547) parengėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete (pirmasis lietuvis absolventas). Dar išleido „Giesmę šv. Ambraziejaus“ (1549), „Formą krikštymo“ (1559), parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (d. 1 išl. 1566, d. 2 – 1570) ir maldyną „Parafrazis“ (1574?). 1998 02 19 prie buv. bažnyčios pritvirtinta memorialinė lenta M. Mažvydui. Gimė apie 1520 m. Žemaitijoje (spėjama, kad Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio areale, Šilutės raj.).

M. Mažvydo atminimą pagerbėme gėlėmis ir giesme „Gijvenima tas turies pašlovinta“ iš jo giesmyno.

Tilžė (Sovetsk), miestas Nemuno žemupyje, 50 km nuo Nemuno žiočių, Nemuno ir Tilželės santakoje, 97 km į šr. nuo Karaliaučiaus, 50 km į š. nuo Įsruties, 42 tūkst. gyv. Miesto teisės (1552), aps. (1818–1944) centras. 1289 m. pastatyta pirmoji pilis. Mūrinės pilies statyba Tilželės žiočių kr. krante vyko 1404–09 m. Sovietmečiu pilis ir jos teritorija toliau naudota pramoniniams tikslams, 1995 m. parduota privačiam asmeniui nugriauti, nuo 2000 m. likusių jos griuvėsių išsaugojimu rūpinasi vietos bendruomenės aktyvistai.

Miestas per paskutinį karą labai nukentėjo. Daugiau nei pusė pastatų buvo visiškai arba smarkiai sugriauta. Išliko sinagoga (sovietmečiu įrengta stačiatikių bažnyčia), Vokiečių ev. liuteronų bažnyčios sienos, Lietuvių ev. liut. (nudeginta 1950 m. ir galutinai per porą metų nugriauta), ev. liut. Kryžiaus (nuverstas bokštas, sovietmečiu pritaikyta gamybinei paskirčiai); ev. reformatų (sovietmečiu nugriauta), katalikų (sovietmečiu imta ardyti, jos vietoje 2000 m. pastatyta nauja Kristaus Prisikėlimo) bažnyčios. Beje, XX a. pradžioje joje veikė 22 skirtingų konfesijų maldos namai.

Tilžė buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Su ja susiję daugelio lietuvių kultūros veikėjų  vardai. Iki 1923 m. Tilžė buvo didžiausias lietuvių periodinės spaudos centras M. Lietuvoje. XIX a. ji tapo Rusijos imperijoje uždraustos lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis spausdinimo vieta (~2500 lietuviškų knygų ir ~60 periodinių leidinių). 1892–1944 m. Tilžėje gyveno Vydūnas. Prie namo, kuriame jis gyveno, 1968 m. prikalta memorialinė lenta, 1989 m. pakeista nauja su Vydūno bareljefu (muziejaus nepavyko įkurti), įkurta Sovetsko Vydūno lietuvių draugija. Mūsų apsilankymą prie pastato primins gėlių puokštė.

Prieš 145 metus (1868 03 22) Jonaičiuose (Šilokarčemos aps.) gimė Vydūnas (Vilius Storosta), dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vadovas. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau studijavo Vokietijos universitetuose, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. Parašė pjesių („Probočių šešėliai“, 1908; „Amžina ugnis“, 1913; „Pasaulio gaisras“, 1928, ir kt.), filosofinių, istorinių, publicistinių ir kt. darbų. Nacių persekiotas ir kalintas.

Mirė prieš 60 metų (1953 02 20) Detmolde (Vokietija), kur šiemet jam atidengta memorialinė lenta ir biustas, 1991 10 19 perlaidotas Bitėnuose (Pagėgių sav.).

Vėluva (Znamensk), miestas 45 km į r. nuo Karaliaučiaus, 38 km į v. nuo Įsruties, 10 km į pr. nuo Tepliuvos, prie Priegliaus ir Alnos upių santakos notangų žemėje (4,5 tūkst. gyv.), pirmąkart paminėta 1323 m. Čia 1629 m. gimė lietuvių raštijos darbuotojas Teofilis Gotlibas Šulcas.Po II pasaulinio karo išliko dalis senamiesčio pastatų, rotušė, bažnyčios liekanos (dalis stačiatikių atstatyta), tiltas.

Vakare per Raušius (Rūsius; Svetlogorską) pasiekėme Didžiuosius Kuršius (Primorje), kur nakvojome naujame viešbutyje. Čia labai nepatogus, tolimas nulipimas prie Baltijos jūros. Tad kitą dieną nuvažiavę į Raušius, vingiuotu taku nusileidome nuo stataus skardžio prie jūros, kur išilgai kranto dar vokiečių laikais išbetonuota promenada. Paplūdimys labai siauras, nes bangos kasmet vis nuplauna smėlį į jūrą. Dabar betonuojamos ežero (tvenkinio) krantinės. Šiaip kurortas karo metu beveik nenukentėjo, tad ir dabar yra nemažai senųjų pastatų.

Karaliaučius (Kaliningrad), miestas abipus Priegliaus upės, 8 km į r. nuo jos žiočių, 432 tūkst gyv. Vokiečių ordino (VO) valstybės (1457–1525), Prūsijos hercogystės (1525–1700), Prūsijos karalystės (1701–72) sostinė, R. Prūsijos provincijos (1773–1945), K. apyg. (1818–1945) admin. centras. Pavadintas Königsberg, VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro (~1232–78) garbei, vėliau – Kaliningradu Michailo Kalinino (1875–1946) garbei. Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius nuo XVI a. vartota M. ir D. Lietuvos lietuvių raštijoje.

Miesto pradžia – kryžiuočių pilis, pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvanksta. 1254 m. VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro vadovaujami kryžininkai užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje 1255 m. pastatė medinę pilį. 1257 m. pradėta statyti mūrinė, daug kartų plėsta, perstatinėta pilis buvo smarkiai apgriauta per 1944 m. britų aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. SSRS kariuomenės puolimą (1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas, pilyje buvo nepažeistų patalpų). Jos vietoje pastatyti neįrengti Tarybų rūmai.

Karaliaučius susikūrė susijungus 3 atskiroms gyvenvietėms, turinčioms Kulmo miesto teises, savo pinigus, kariuomenę, vyriausybę. Senamiestis (1286), Lyvenikė (1300) arba Naujamiestis ir  Knypava (1327) tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (vėliau Albertina). Karaliaučius – Reformacijos Prūsijoje vienas iš svarbiausių centrų, darė poveikį Reformacijai LDK. Pylimo r. ir šr. bastionų sistema iki šiol vadinama Lietuvių pylimu. Jame, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (1765), Sakaimio (1848) ir Rossės sodo (1855). Per karą miesto centre sugriauta apie 70% pastatų. SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą (kas vokiečių – rauti su šaknimis) ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė, gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 m. išsprogdintos pilies sienos ir kita. Istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti gyvenamieji namai ir kita.

Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religijos centras. Iš Lietuvos atvykę lietuviai intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš universiteto (įk. 1544 m. Knypavos saloje) steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Čia XVI a. studijavo M. Mažvydas. Jame 1718–1944 m. veikė Lietuviųkalbosseminaras. Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos ugdytojai. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis universiteto auklėtinių kunigų ir kt. profesijų žmonių, dirbusių M. Lietuvoje. Baigusieji sudarė M. Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuviškos knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia M. Lietuvos lietuvių raštijos dalis.

Per apžvalginę ekskursiją visą valandą sukinėjomės autobusu po Karaliaučių, kuriame buvo net 9 vartai (liko 7). Aplankėme informatyvų miesto muziejų atstatytos katedros bokšte, kuriame taip pat ir garsaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724 Karaliaučiuje–1804 ten pat), turinčio ir lietuviško kraujo, muziejinė ekspozicija ir įdomus pasakojimas apie jį. Pasakojama, kad pagal jį miestiečiai tikrindavo laikrodžius – pasižymėjo nepaprastu punktualumu vakarais eidamas pasivaikščioti. Katedra – architektūros ir istorijos paminklas, pradėta statyti 1333 m. Po 1544 m. gaisro atstatyta tik su vienu bokštu. Ji tapo Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti VO didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai (120 asmenų). Čia palaidotas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto prof. Stanislovas Rapolionis šalia būsimo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius (1657–65), lietuvių didikas Boguslavas Radvila, prie katedros I. Kantas ir kt. 1944–45 m. katedra vėl buvo nuniokota. Planuota net ją nugriauti kaip ir pačią pilį, tačiau tam pasipriešino naujieji miesto gyventojai. 1994–2005 m. katedra rekonstruota Vokietijos lėšomis. Joje įrengtos ev. liuteronų ir stačiatikių koplyčios, miesto muziejus. O pačioje bažnyčioje klausėmės sodrios naujai pagamintų vargonų muzikos.

Papietavę „Metropolio“ restorane po centrine Pergalės a., pasivaikščioję apie minėtą aikštę, autobusu pro Dramos teatrą, F. Šilerio paminklą (1910), Zoologijos sodą (1896) ir kitus turistinius objektus atvažiavome prie paminklo Liudvikui Rėzai, kuris pirmasis tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą, parengė ir išleido „Metus“ su jų vertimu į vokiečių kalbą, gavęs rankraščius iš kun. Johano G. Jordano.

1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerijoje) gimė Martynas Liudvikas Rėza, kritikas, folkloristas, vertėjas, poetas, kunigas. Studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau jame profesoriavo, Lietuvių kalbos seminaro direktorius ir dėstytojas. Paskelbė K. Donelaičio kūrybą, išleido Ezopo pasakėčių vertimų, lietuvių liaudies dainas, vokiškų eilėraščių, naujai suredaguotą Bibliją (1816 ir 1824). Mirė 1840 08 30 Karaliaučiuje. Palaidotas prie Brandenburgo vartų  buv. Knypavos kapinėse (jos neišliko). Tik ant vėlesnių kapinių tvoros pritvirtinta lenta skelbia, kad čia buvo palaidotas. Patyręs sunkią našlaičio dalį, savo santaupas paskyrė vargingų studentų bendrabučiui (vad. Rhesianumui). 2005 07 01 jam atidengtas paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Ričardas Krištopavičius) – Lietuvos dovana Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga. Padėjome gėles ir solo nuskambėjo daina „Gilija“.

Tada pasukome link namų.

Narkyčiai (Meždureč’e), gyvenvietė 16 km į v. nuo Įsruties, netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, prie plento ir glžk. linijos Įsrutis–Karaliaučius. Spėjama, šioje vietoje 1273 m. nužudytas garsusis prūsų sukilėlių vadas Herkus Mantas (kalnas Mantegarbis). Sovietmečiu rūmai ir dvaras nugriauti, retos „suploto“ ovalo formos bažnyčia paversta sandėliu. K. Donelaitis bičiuliavosi su savo studijų draugu kunigu Karoliu F. Jordanu Narkyčiuose. Tikėtina, kad vykdamas į Karaliaučių ar atgal viešėdavo jo klebonijoje, kuri išlikusi. Čia gimė lietuvių raštijos veikėjai – kunigai Johanas  G. Jordanas ir Karolis A. Jordanas.

Įsrutis, Ysrutỹs (Černiachovsk), miestas 84 km į r. nuo Karaliaučiaus, 60 km į v. nuo Kybartų, abipus Unguros, ties Įsros žiotimis ir Priegliaus pradžia, 40 tūkst. gyv. Miesto teisės nuo 1583 m., aps. centras nuo 1815 m.

Sunaikintos nadruvių pilies vietoje 1336 m. pastatyta medinė Ordino pilis, 1380 m. – iš akmenų. 1525 m. ji atnaujinta, XVII a. perstatyta, 1881 m. paversta kareivinėmis, joje buvo ir kalėjimas, teismo rūmai. 1945 m pilis sudeginta, dabar perduota stačiatikiams (greta jos – 2006 m. atstatytas paminklas lietuvių ulonams, žuvusiems I pasauliniame kare).

1590 m. miestas visiškai sudegė. 1610 m. pastatyta rotušė, 1610–12 m. ev. liuteronų bažnyčia (čia iki XX a. pradžios vyko lietuviškos pamaldos; neišliko). Nuo didžiojo maro ir bado (1709–11) mirė didžioji dalis gyventojų. Atkuriant miestą XVIII a. apgyvendinti šveicarų, vokiečių, prancūzų kolonistai. Vėliau lankėsi minėtas Napoleonas I. Įsrutis buvo svarbus karinis miestas, jame dislokuota viena didžiausia R. Prūsijoje įgulų; tarp kitų – 1860 m. Lietuvių ulonų pulkas. Per II pasaulinį karą labai sugriautas per britų aviacijos ataką, pilis sudegė. Po karo buvo nugriautas senamiestis, katalikų bažnyčioje (1912) įkurta filharmonija, 1992 m. ev. reformatų bažnyčia (1880–90) atiduota stačiatikiams. Mieste kunigavo iškilūs M. Lietuvos raštijos veikėjai: 1577–93 m. Jonas Hopneris vyresn., 1617–40 m. Petras Kleikys, 1610/20–25 m. Kristupas Šteinas, 1626–53 m. Valentinas Feuerstockas, 1675–87 m. Friedrichas Partatijus, 1707–11 m. Jokūbas Perkūnas jaun., 1711–37 m. Johannas Behrendtas ir kiti.

Įsrutyje pagerbtas Rusijos gen. feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis (1761–1818), gimęs Pamūšyje (Pakruojo raj.), krikštytas Žeimelio ev. liuteronų bažnyčioje, miręs pakeliui į Vokietiją tetos dvare prie Įsručio. Čia prieš šešerius metus jam pastatytas paminklas – kopija išlikusio Gesviečiuose, kurį 1821 m. pastatė Prūsijos karalius.

Stalupėnai (Nesterov), miestas 23 km į r. nuo Gumbinės, 12 km į v. nuo Rytprūsių–Lietuvos sienos, 5,5 tūkst. gyv. miesto teisės (1722). Aps. centras (nuo 1818). Pirmąkart paminėti 1539 m. 1585 ar 1589 m. pastatyta ev. liuteronų bažnyčia, 1726 m. sudegė, pastatyta nauja, 1770 m. vėl degė (pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XX a. pr.). II pasaulinio karo pabaigojemiestas gerokai sugriautas. Ev. liuteronų bažnyčia 1950 m. nugriauta, išlikusi katalikų Kristaus Širdies bažnyčia (pašventinta 1927 m.; nuo 1994 m. naudojama stačiatikių poreikiams). Stalupėnų mokykloje (pastatas neišlikęs) 1740–43 m. mokytojavo ir vargonavo K. Donelaitis, 1889–1919 ev. liuteronų bažnyčioje kunigavo Karlas F. Mažeika (parašė Stalupėnų miesto istoriją).

Viena gatvė jau pavadinta K. Donelaičio vardu, o rudeniop po remonto vietos biblioteka taip pat gaus jo vardą.

Neįmanoma dėl vietos stokos aprašyti visus patirtus įspūdžius ir išvardinti viską, ką matėme, girdėjome ar žinome iš istorinių šaltinių. Per dvi dienas tikrai buvo labai įtempta programa, daug kur nebuvo laiko net stabtelėti. Tačiau su puikia nuotaika, praturtėję vaizdais ir žiniomis, atsisveikinome su Mažosios Lietuvos žeme iki naujų susitikimų.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose: 

1. Tolminkiemio bažnyčia

2. Ekskursijos vadovas Aleksas Bartnikas Tolminkiemio bažnyčioje

3. Tolminkiemio klebonijoje

4. Buv. Valtarkiemio bažnyčia

5. Gumbinės (Gusevo) žemės ūkio kolegija

6. Freska „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“

7. Lazdynėliuose

8. Buv. Ragainės (Nemano) bažnyčia

9. Vydūno bareljefas Tilžėje (Sovestske)

10. Didžiuosiuose Kuršiuose (Primorje)

11. Baltijos jūros pakrantė Raušiuose (Svetlogorske)

12. Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra

13. Kunigaikščio Albrechto paminklas (kopija) katedros šventoriuje

14. Liudviko Rėzos paminklas Karaliaučiuje (Kaliningrade)

The post Ekskursija po Kristijono Donelaičio žemę appeared first on Voruta.